Ar neturėtų kunigai keistis, kad išmoktų nešti gėrį, o ne tik rūpintųsi, kaip prikimšti savas kišenes ir pilvus? Kunigams labiau rūpi materialiniai dalykai, nei dvasiniai. Jie stengiasi iš senų žmonių išgauti nekilnojamojo turto ir taip plėsti savo Bažnyčios – nesvarbu, ar tai būtų katalikai, ar protestantai, ar musulmonai, baptistai, ar kiti – įtaką bei valdžią.
Ar bažnyčiose ir vienuolynuose nuolat sėdintys kunigai bei vienuoliai mato, kas dedasi pasaulyje? Ar jie žino, kaip kenčia nuskurdę ir ligoti vargšai? Kodėl jie nieko nedaro?
Ar pakanka vien tik Mišių? Tikrai ne! Brangūs kunigai, vienuoliai, išeikite į gatves ir pažiūrėkite, kas darosi aplinkui. Jūs turite šviesti žmones ne vien tik žodžiais. Kodėl Bažnyčios tarnai sėdi užsidarę ir rūpinasi tik tuo, kaip gauti dar vieną namą ar žemės sklypą iš kokios nors senutės?
Ar Bažnyčia neturėtų paguosti kenčiantį, ar neturėtų užjausti pavargusį? Ar ji neturėtų suteikti viltį ją praradusiems? Kodėl vis mažėja bažnyčiose besilankančių jaunų žmonių? Ar nereikėtų keistis jums, brangūs Dievo tarnai? Ar jūs apskritai suprantate žodžio „Dievas“ reikšmę? Dievas – tai meilė, supratimas ir pagarba, gėris.
Ką darė šv.Pranciškus? Jis išėjo pas žmones. Ką darė Motina Teresė? Ji išėjo pas vargstančius, alkstančius ir ligotus. Ar jūs žinote, kiek yra ligotų ir pamirštų, kiek yra vaikų, kuriems reikia žmogiškos meilės, kurie užaugs ir bus šalti bei pikti, nes kažkas neparodė kitko, šviesaus?
Jei einate į Kunigų seminarijas mokytis, priimate vienuolių įžadus ir priesaiką tarnauti Dievui, tai supraskite, ką tai reiškia, ir po to tik eikite tarnauti Dievui ir jo vaikams.
Bažnyčia istoriniais laikais nusikalto žmonijai. Daug kunigų nesupranta, ką reiškia būti Dievo tarnu, ir pasirenka tokį kelią tik dėl to, kad gautų patogų gyvenimą. Kiek daug yra vienuolių, kurie, nusivylę gyvenimu ar žmonėmis, atsiskiria nuo žmonių ir priima įžadus. Bet ar jie supranta, kam paskiria savo gyvenimą?
Statomos bažnyčios – modernios ir keistos. Jose nebejaučiu šilumos. Senoji Utenos bažnyčia prarado savo aurą, kurią visada turėjo. Suprantu, kad bažnyčias remontuoti reikia, bet kam statomi tie keisti altoriai iš akmenų? Netgi daugelyje mišių nejauti jokio šventumo. Kunigai sugeba tik perskaityti ištraukas iš Šventojo Rašto, ir nieko daugiau.
***
Kartą Niujorke po savo gimtadienio vakarėlio važiavau metro ir ten pakliuvau į nemalonią situaciją. Vagono gale stovėjo keli jauni vyrukai. Vienas iš jų buvo toks girtas, kad net negalėjo pastovėti ant kojų. Staiga jaunuolis traukiniui važiuojant apsivėmė. Nuo stipraus ir šlykštaus kvapo visi žmonės staiga atsitraukė į kitą vagono galą. Aš vagono viduryje likau vienui vienas. Kitame vagono gale atsidūręs jaunimėlis iš nelaimėlio pradėjo šaipytis.
Po poros minučių kitoje traukinio stotelėje į vagoną tarp manęs ir to girto jaunuolio su jo draugais įžengė benamis su savo manta. Į ausis benamis buvo įsikišęs vamzdelius nuo gaiviųjų gėrimų, turėjo tik kelis dantis, buvo visas apdriskęs, o vietoj batų kojas buvo apsivyniojęs medžiagų gabalais. Benamis pasitiesė servetėlių ant traukinyje esančių suoliukų. Kitame vagono gale buvusios merginoms juokėsi ir šaipėsi iš vargšo, o jis mėtėsi lyg žvėrelis, nepritampantis prie aplinkos.
Staiga benamis, pamatęs nelaimėlį, kuriam buvo pasidarę bloga, netikėtai išsitraukė švarutėlių baltų servetėlių ir padavė jas nekaip pasijautusio vaikino draugams, kad šie nusivalytų patys ir apvalytų savo draugą.
Tada prie benamio priėjo vienas maždaug 17 metų vaikinukas iš to pačio jaunimėlio būrio, kuris juokavo dėl blogai pasijautusio girto vyruko. Jis padavė benamiui mėsainį su bulvytėmis ir grįžo pas draugus. Susijaudinęs benamis padėkojo ir atsilygindamas norėjo paduoti dar servetėlių.
Vaikinukui grįžus prie savo draugų, pora merginų pradėjo juoktis iš to, kaip benamis padėkojo. Sunku buvo žiūrėti į tokią situaciją. Juk tas žmogus irgi kažkada buvo švarus ir geras, turintis svajonių – kaip ir visi mes. O dabar jis benamis, neturintis nieko: nei namų, nei draugų, nei tėvų, nei rūbų ar maisto.
Ta mano kelionė užtruko pusvalandį. Pagaliau traukinys sustojo ten, kur man reikėjo išlipti. Kišenėje turėjau 5 dolerius, padaviau juos benamiui, o šis atsidėkodamas taip pat norėjo įduoti baltų servetėlių. Jo akyse išvydau dėkingumo ašaras. O aš negalėjau atsigauti po šio vaizdo per savo 30-ąjį gimtadienį.
***
Grįžtu prie kunigų ir vienuolių. Tokią ar panašią situaciją reikia pamatyti ir pajausti, išgyventi, būti šalia kenčiančių. Žmones sujaudinsite tik tada, kai veiksite iš širdies.
Nepamirškite, kad Dievas yra ne asmuo, o meilė ir gerumas kitam. Tai ne kokios nors senutės namai ar žemės, ne sidabrinės taurės, ne tušti maldų žodžiai ir priesaikos aukščiausiajai jėgai, nesuprantant jos esmės.