Man bus žymiai įdomiau kartu su jumis pabandyti atsakyti į klausimą, ką reikia daryti, kad žmonės suprastų, jog jei nieko nepažeisi, nereikės ir duoti. O kiekvienas, išdrįsęs prašyti, sugebėtų pajusti atsakomybę už šimtus ar tūkstančius Lietuvos keliuose žūstančių žmonių.
Policininkas, imantis kyšį, savo šeimai ar giminei Lietuvoje nedaro gėdos, nes sustabarėjusiai ir raudonos spalvos vėliavos paliktų suvokimo randų negalinčiai atsikratyti visuomenei tai yra visiškai natūralu. Žiūrint iš kitos pusės, greitį viršijęs vairuotojas, vietoj baudos policininką pamaloninęs dviem nuliais papuoštu popierėliu, visuomenės akimis, nėra niekuo blogesnis už vyriškį, prekybos centre perkantį kefyrą.
Ne policininkas kaltas, kad sistema suformavo jo pasaulėžiūrą tokią, kokia ji yra. Ne žmogus, duodantis kyšį, kaltas, kad jis gimė ten, kur jį pagimdė tėvai. Juk tėvynės, kaip ir gimdytojų, nepasirinksi.
Ne visuomenė kalta, kad ji mąsto iš plieninės, nors ir nematomos Rytų Europos sienos gniaužtų nesugebančiais ištrūkti kanonais.
Kalta sistema. Bet modernus pasaulis sutvarkytas taip, kad sistemą gali keisti tik pati sistema, t.y. tie, kurie turi teisę priiminėti įstatymus.
Liūdna, bet šių dienų puvėsio tvaiką iš vidaus skleidžiančios valdžios protas yra pažengęs tik tiek, jog į Vakarų pasaulį su romantišku pavydu žvelgianti visuomenė yra įspraudžiama į davatkiškų, žmonių provincialėjimą skatinančių įstatymų ribas. Įstatymų, kurie Europos link riedantį lietuvių tautos vežimą pristabdo iki tokio greičio, kokio stabdyti neišdrįstų net ir išbadėjęs Albanijos policininkas.
Problemų, kurių nebūtų galima išspręsti arba bent jau stipriai neutralizuoti, nėra. Panašu, kad ten, kur kolektyvą sudaro 141 žmogus, nėra nė vieno, kurio nuo garbėtroškos ir malonaus į kišenę tik ką įdėtų banknotų šiugždesio apsvaigintas protas bent kartais galėtų mąstyti blaiviai. Arba nė vieno, kuris ta proto prašviesėjimo akimirką kilusia mintimi galėtų įtaigiai pasidalyti ir iš viduramžiškos mąstysenos sugrąžinti kitą, o dar geriau - kitus.
Valdžia, norėdama išspręsti bet kurią valstybės ar visuomenės problemą, turi priiminėti ne trumpalaikius sprendimus. Valdžia savo sprendimais turi po truputį keisti pačią sistemą. Aš suprantu, kad turintiems talentą, toliaregiams, tačiau neišsikovojusiems didelės įtakos politikams labai sunku prastumti tas idėjas, kurios kažkam neatneš papildomų nulių metinėje finansų ataskaitoje. Tačiau ir jie turi suprasti, kad einant tuo keliu, kokiu Lietuva eina šiandien, niekas nebeišgalės įpirkti to rašalo, su kuriuo būtų galima tuos nulius prirašyti.
Mažas vaikas, matydamas, kaip jo tėvas ar motina, policininkui davę kyšį, graužiasi ne todėl, kad padarė nusikaltimą, o dėl tų keliasdešimties prarastų litų, užaugęs elgsis lygiai taip pat. Jeigu žmogus nesupras priežasties, kodėl tai ar anai yra blogai, jis to nevertins kaip blogio.
Tačiau jeigu po kelionės grįžęs namo iš savo mažamečio sūnaus išgirsite, kad jis labai laukia savo 18-ojo gimtadienio tik dėl to, kad ir jis nori būti kietas – t.y. turėti teisę policininkui duoti kyšį, - susimąstykite, ar jūsų sūnus, tapęs suaugusiu žmogumi, pasuks tais keliais, kuriais jam eiti patartumėte jūs.
Norint kažką pakeisti, pirmiausia reikia pradėti keistis pačiam. Aš nekritikuoju, nes nesijaučiu turįs tam teisės. Aš tiesiog bandau kartu su visais ieškoti atsakymų, kurie mūsų vaikams ir mūsų anūkams padovanotų geresnę ateitį, o keliuose būtų mažiau beprasmiškų mirčių.