Juk jeigu ne nuoširdus mokytojo darbas, tai galbūt nebūtų ir ministrų, šalies vadovų bei kitų įtakingų veikėjų, o svarbiausiai – tikro žmogaus, nes tik nuo pradinių klasių ar net ankstesnio laikotarpio mokytojas geba įžvelgti besiformuojančios asmenybės talentus, gebėjimus ir (ar) profesinio pašaukimo užuomazgas.
Tarpukario Lietuvos profesinio prestižo hierarchijoje mokytojo profesija buvo pirmajame trejetuke tarp dvasininko pašaukimo ir gydytojo. Panaši situacija vis dar išlikusi dabartinėje Skandinavijos šalių profesijos svarbos suvokimo tradicijoje bei kitose Europos šalių kultūrose.
Būsimų mokytojų rengimas susiklosčiusiame socioekonominiame ir kultūriniame kontekste sukuria dviprasmišką situaciją. Būsimiesiems pedagogams kuriamos įvairios universitetinės ir neuniversitetinės programos, kad šie spėtų su laikmečio reikalavimais. Tačiau dėl tokio konvejerinio būsimų mokytojų rengimo nelengva išlikti daugelio aukštųjų mokyklų administracijoms ir dėstytojams.
Švietimo, kaip atskirų mokslo ir praktikos veiklos šakų – programų – paieška bei nuolatinis naujų mokymo dalykų klonavimas, atskleidžia šio rimto mokslo savinaikos instrumentus ir deklaruoja idėjinį jo nesvarumą.
Šiuo metu labai populiaru kalbėti apie švietimo tikslus, tačiau, kaip pažymi indų mokslininkas S.Pandey, dažnai pamirštama paklausti, kam apskritai reikalingas yra švietimas.
Šiuolaikinis mokytojų rengimas nepatogiai atsiduria tarp dviejų jį nulemiančių klausimų „kam?“ ir „kaip?“ Šie pamatiniai klausimai ir nusako dvejopą mokytojų rengimo kryptį, kuri šiuo metu galima tik kaip diogeniškai deklasuota, kai suvokiamas savo bejėgiškumas ir asteniškas būvis, arba platoniškai idėjinė, vedanti ne toliau, kaip tik iki švietimo depersonalizavimo bei optimistiškai raudančių švietėjų grimasų.
Viena iš globalinės įvairių kultūrų skirtybės ir apskritai visos globalizacijos funkcijų – viską niveliuoti – neišvengiamai verčia permąstyti vertybinius būsimų pedagogų rengimo išeities pagrindimus, o taip pat ir esamą vertybiškai pliuralistišką mokytojų „su kuo“ situaciją.
Žydų kilmės socialinių apraiškų tyrinėtojas A.Aviramas dabartinę būsimų mokytojų rengimo situaciją ir visą švietimo sistemą regi postmodernizmo epochoje kylančių iššūkių kontekste. Autorius pastebi, kad postmodernioje visuomenėje stipriai jaučiamas perėjimas nuo objektyvaus-monolitinio prie reliatyvistinio-pliuralistinio tikrovės reiškinių suvokimo.
Anot sociologo, vienas iš pagrindinių postmodernizmo iššūkių, visą mokytojų rengimą, o ir švietimą akivaizdžiai darančių anomaliu, būtų socialiniame lygmenyje įvykusi revoliucija. Ši revoliucija, kaip ir daugelis kitų, pasireiškia per esminių socialinio gyvenimo kategorijų lankstumą bei pliuralizmą, ypač per ryškų trijų socialinio gyvenimo kategorijų kitimą: pirma, amžiaus vaidmenų sampratos (vaikai prieš suaugusiuosius, vyresnieji prieš jaunimą), antra, lyčių įtakos sampratos kaitą (vyrai prieš moteris), trečia, pagrindinio socialinio vieneto sampratos kaitą („branduolinė“ šeima prieš gyvenimą „nuodėmėje“).
Visos šios perskyros, kadaise buvusios pavienės ir akivaizdžios, šiandien darosi vis miglotesnės ir mažai beapčiuopiamos: vaikai panašėja į suaugusiuosius ir atvirkščiai, skirtumai tarp vyresniųjų ir jaunimo gyvensenos stiliaus progresyviai blėsta, o moterys jau užsiima tuo, kas anksčiau buvo laikyta vien vyriška veikla. Alternatyvų „branduolinei“ šeimai taip pat daugėja, pavyzdžiui, nemažai jau vienišų tėvų šeimų, atsiranda tos pačios lyties asmenų, partnerių šeimų ir pan.
Visa tai ir galima apibrėžti kaip vieną iš postmodernizmo situacijų, kurioje paruošiami būsimieji mokytojai. Postmodernizmas gali būti suprantamas kaip pereinamasis laikotarpis, kuris jau nebekontroliuojamas jokių nuolatinės ir nekintamos sistemos paradigmų.
A.Aviramo įsitikinimu, labiausiai postmodernizmo iššūkiai veikia šiandieninę švietimo sistemą, uoliai siekiančią parengti būsimuosius mokytojus, kurie kupini savų pretenzijų ir užmačių padėti. Juk pačios sąvokos „švietimas“ prasmė yra formuoti asmenį pagal norimą modelį, tai siejant su socialiniu termino „norimas“ diktatu.
Perfrazuodamas mokslo filosofo I.Kuhno teiginį apie normalų ir anomalų mokslą, tyrinėtojas šiuolaikinę švietimo sistemą mato kaip anomalią. Mokytojai, mokyklų vadovai, tėvai, studentai, mokiniai ir kt. švietimu nėra visiškai patenkinti. Sunkumų jaučiama daugelyje ugdymo veiklos sričių, o kovoti su tuo – beprasmiška.
Per pastaruosius penkis dešimtmečius buvo prirašyta daugybė pedagoginių ir psichologinių vadovėlių, atlikta begalė įvairių tyrimų, kuriais siekta vieno garbingo tikslo – atrasti kuo daugiau galimų pagalbos būdų mokytojams, studentams, tyrėjams, mokiniams ir tėvams. Tačiau ilgai laukti tariamos pagalbos sprendimai vis dažniau pasmerkiami skaudiems pralaimėjimams.
Kol kas dar triumfuoja senosios kartos tyrinėtojai, tikintys viena ir nekintančia sistemos paradigma, kurios tikslas – padėti. Tačiau visuomenėje jau įvykusi revoliucija skatina naujus judėjimus prieš bet kokią sistemą. Reliatyvistinė-pliuralistinė atmosfera griauna muziejiniais virtusius įsitikinimus apie idėjiniame lygmenyje esančias žmonių vertybes, jų troškimus ir galimus jų sėkmingai susiklosčiusius gyvenimo scenarijus.
Norint užkirsti kelią tokiam ideologinės atrofijos plitimui akivaizdžiai didelio įdirbio būtų reikalaujama iš aukštųjų mokyklų, ruošiančių būsimus mokytojus, administracijos aparato. Kaip teigia sociologas P.Magoha, norint siekti produktyvumo ir matyti perspektyvą rengiant mokytojus, „privalu eksperimentuoti ir nebijoti dar nepatikrintų idėjų priėmimo bei ieškoti įvairių valdymo stilių“.