Nuo to laiko įvairios tautos bandė iš mūsų atimti svarbiausius mūsų etninius, socialinius, politinius ir kultūrinius tautos identiteto bruožus. Tai buvo ne jų jėgoms.
Mes pirmieji išsivadavome iš komunistinės SSRS imperijos jungo.
Visas pasaulis pripažino mūsų suverenitetą. Per visus okupacijos metus mes išsaugojome svarbiausią – savo tautiškumo ir laisvės dvasią.
Mūsų tautos istorija yra didingas paties aukščiausio žmogiškos egzistencijos principo – laisvės - triumfas. Ji kalba ne apie gėdą, o apie laimėtą kovą už laisvę.
Mes visi turėtume tuo didžiuotis.
Nauja prieš mūsų visų laisvę nukreipta šmėkla klaidžioja po Lietuvą – tai ideologizuota politinės hegemonijos šmėkla.
Šios hegemonijos atstovai yra įsitikinę, kad gali atimti arba suvaržyti mūsų laisvę, prisidengdami laimės, gerovės, moralės, dorovės, visuotinės naudos ar sveikatingumo ideologijomis.
Remiantis šiuo principu buvo sukurti visi baisiausi pasaulio istorijoje totalitariniai režimai, kurių lyderiai bandė sukurti tobulą visuomenę ir valstybę, kurioje jie, o ne paprasti mirtingieji, sprendžia, kas yra gėris, o kas – blogis.
Visuomenei ar atskiram individui nekenkiančio žmogaus laisvės suvaržymas negali turėti jokių pateisinimų.
Patys didžiausi mūsų tautos ir šalies priešai yra politikai, šventai įtikėję savo misija atimti iš mūsų laisvę mainais į jų įsivaizduojamą „visuotinę gerovę“. Arba jų pačių asmeninius interesus, slepiamus po šios gerovės kauke.
Istorijoje jų vieta – šalia visų kitų lietuvių tautos išdavikų ir priešų. Tiksliausia juos vadinti niekšais.
Šiuo metu nė vienas aukščiausias politinis asmuo negina laisvės. Politikoje pasyvumas nusikaltimo atžvilgiu yra vertintinas taip pat, kaip pritarimas nusikaltimui.
Užuot stengęsi išspręsti cenzūros knygos ir laisvam žodžiui ar žmogaus teisių varžymo problemas, jie ragina pamiršti istoriją ir kultūrą.
Tai suprantama: visuomenė be istorijos ir kultūros nemaištauja. Šio principo, kurdamas teorinę komunizmo visuomenę, laikėsi ir vienas iš pirmųjų totalitarizmo teoretikų, Antikos filosofas Platonas.
Visuomenė be kritinio mąstymo – tai uždara, mitais tikinti minia, kurioje nėra vietos laisvei. Tokią visuomenę ne tik lengva valdyti, dar lengviau ja pasinaudoti.
Mainais į laisvę mums peršama „visuotinės gerovės“ idėja yra mitas.
Sveikatingumo ideologijos atstovai remiasi mitu, kad laisvas žmogus yra nepajėgus atsispirti pagundoms ir kad jie – naujieji ideologizuotos politinės hegemonijos pranašai – privalo riboti jo galimybes sau pakenkti.
Toks požiūris bandomas „pateisinti“ nauda visai visuomenei ir paskiriems individams, suteikiant sau beveik dievišką galią spręsti, kas yra naudinga ir turi būti, o kas yra nenaudinga ir privalo išnykti.
Kova už laisvės varžymą turi būti traktuojama tik kaip tam tikrų asmenų bandymas įgyvendinti savo įsivaizduojamą dieviškumą, kaip kova už asmeninius ar grupinius interesus, arba kaip užsienio valstybių intervencija ir bandymas iš išorės daryti įtaką mūsų valstybingumui.
Įsivaizduojamo dieviškumo apsėsti politikai yra ligoniai, demokratiškos valstybės įstatymus bandantys grįsti Šventojo Rašto tiesomis arba marksizmu, kaip vieninteliu lygybę galinčiu įgyvendinti politiniu modeliu.
Jų radikaliai deklaruojamas religinis dogmatizmas yra pirmas psichopatologijos požymis. Rėmimasis marksizmu yra siekis pasinaudoti liaudimi, kaip politine jėga, kad lygiai taip pat, kaip draugas Leninas, gavęs valdžią, vėliau įgyvendintum tik savo asmeninius interesus.
Jokia demokratijos forma negali būti grindžiama nei religija, nei marksizmu.
Siekdami asmeninių ar grupinių interesų politikai tiesiogiai įgyvendina tam tikrų verslo struktūrų reikalavimus.
Politikai, kurie įgyvendina užsienio valstybių intervencinius planus, skleidžia propagandą, kuria žadama ekonominė gerovė ir milžiniška nauda mainais į bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis (dažniausiai – autoritarinėmis).
Priklausymas nuo tokio tipo valstybių kapitalo yra rimta grėsmė visos šalies laisvei.
Niekas už laisvą žmogų neturi teisės nuspręsti, kas jam yra naudinga.
Tie, kas pažeisdami žmogaus laisves, šalies įstatymus ir vertybes grindžia visuotine nauda, niekuo nesiskiria nuo Hitlerio ar Stalino, - principas visiškai toks pats.
Demokratinės visuomenės kertinis akmuo – pagarba kiekvienam jos nariui. Joks visuotinai naudingas įstatymas negali pažeisti paskiro individo teisių ar laisvių.
Niekas neturi teisės prievarta varyti žmones į gerovę ar laimę.
Atviros visuomenės teorijos kūrėjas K.R.Popperis buvo teisus teigdamas: „Ne vienas bandymas žemėje sukurti rojų baigėsi pragaro sukūrimu“.
Moralės ideologijos apaštalai, užuot gynę ir skatinę laisvę, kaip didžiausią žmogišką vertybę, dirbtinai kuria neegzistuojančias amžinąsias vertybes ir verčia visą visuomenę paklusti šiam „raginimui“.
Tiek dvasininkų, tiek politikų, tiek kai kurių žiniasklaidos atstovų įsijautimas į pranašų vaidmenį rodo tik jų dvasinį ir intelektualinį skurdą.
Laisvas žmogus yra laisvas turėti savo vertybes, kurios nebūtinai sutampa su kitų laisvų žmonių vertybėmis.
Mažiausiai vykęs argumentas laisvės suvaržymui – teiginys, kad draudimais ar bausmėmis galima sumažinti nusikalstamumą.
Michelis Foucault'as jau seniai įrodė, kad ne laisvė, o būtent draudimai ir bausmės sukuria nusikaltimą, todėl politikų deklaruojami troškimai draudimais ir bausmėmis sumažinti nusikalstamumą yra dar vienas mitas. Jis taip pat teigė: draudimai ir bausmės yra naudingi tiems, kas valdo.
Joks politinis idealas negali būti aukščiau už laisvę!
Priešingu atveju, jokia laisvė yra neįmanoma.
Tie, kam svarti Lietuvos laisvė, turėtų ir toliau už ją kovoti.
Nes kitaip visa Lietuvos istorija virs prarastos laisvės istorija.