Didžiausias visuomenės dėmesys sunkmečio metu yra skiriamas motinystės, nedarbo pašalpoms ir pensijoms. Tačiau norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į kitą, mūsų mažiau pastebimą medalio pusę, vadinkime taip: socialiniu parazitizmu. Išsprendus šią problemą būtų sutaupomas ne vienas milijonas litų.
Asocialios ar labai vargingai gyvenančios šeimos vaikai subręsta, sulaukia pilnametystės ir galbūt (galbūt, nes dauguma iš karto pradeda asocialų ar nusikaltėlių karjerą) bando įsitvirtinti darbo rinkoje. Dažnas jų bandymas būna nevykęs, todėl jie kreipiasi paramos į atitinkamas institucijas.
Parama yra suteikiama, kartais ne tik pašalpos forma, bet ir socialiniu būstu.
Turėdami pašalpą ir stogą virš galvos, jie nustoja progresuoti, kadangi jų poreikius beveik visiškai patenkina valstybė (tai yra, kiekvieno iš mūsų sąskaita). Tenkinant likusius savo poreikius šie individai dažniausiai tampa destruktyviais visuomenės elementais.
Prie pašalpų prisidurdami jie pažeidinėja įstatymus, vagia, žaloja, žudo. Nepamirškime, kad tai mes jiems duodame pinigų, iš kurių jie pavalgę ir apkvaitę nuo alkoholio vėliau turi energijos mus plėšti. Kitaip sakant, jie ne gyvena, o tiesiog vegetuoja mūsų sąskaita. Ar mes esame tuo patenkinti?
Kalbant apie socialinius būstus, dažniausiai jie yra koncentruoti vienoje teritorijoje, kur tokios asocialios šeimos sustiprina savo parazitavimą. Tokios vietos tampa saugia užuovėja tolesnei jų degradacijai. Po truputį visas kvartalas persismelkia ta dvasia, nekilnojamojo turto kainos krenta, į aplinkinius namus pradeda keltis tik žemesnio socialinio sluoksnio piliečiai ir aplinka tampa socialine bedugne. Vieta, kurioje sėkmingai gali vešėti parazitizmas.
Čigonų taboras Vilniuje yra puikus tokio parazitizmo pavyzdys. Sprendžiant taboro problemą produktyviausiai veikia žmogaus teisių gynimo institucijos, priėmusios teisinius sprendimus palankius veltėdžiams, sprendimus, kurie baudomis ar kompensacijomis dar labiau sekina mūsų biudžetą. O tuo metu dauguma taboro gyventojų toliau nevaržomai skleidžia socialinį užkratą.
Nors tai ryškiausias pavyzdys, tačiau taboras tikrai nėra kokia nors išimtis, Lietuvos miestuose ir miesteliuose yra ne viena panaši vieta. Panašias vietas teko matyti ne vien gimtinėje - tai yra tarptautinė problema, kurią spręsti šiame humaniškame amžiuje yra sunku. Humaniškoji Europos teisė dažniausiai veltėdžius gina, pateisindama tai kultūriniu savitumu ar liberalia žmogaus laisve.
Liberalizmas mūsų žemyne, pradedantis dominuoti kaip politinė doktrina, leidžia žmonėms degraduoti, jei tai „jų pasirinkimas“, net jei jis užslėptas jų pasąmonėje. Pasakysiu gal kiek per griežtai, tačiau toks liberalizmas gali pasmerkti žmogų lėtai mirčiai, kurią mes patys dar ir finansuojame, nejausdami jokios sąžinės graužaties. Kažkas gal pasakys, kad jie to ir nusipelnė, bet ,manau, niekas nenorėtų išlaikyti tokios šeimynėlės tiesiai iš savo kišenės, ir kol šios problemos neišspręstos, visi tai darome solidariai.
Autoritarinės santvarkos šios problemos sprendime yra pažengusios kur kas toliau. Dar daugelis atsimena socializmą (jei nebe, turime kaimyninę Baltarusiją) ir tai, kad tuomet nebūdavo tiek valkatų, nebuvo tokių ir tiek parazitizmo irštvų, kiek yra dabar. Autoritariniai režimai socialinius atskalūnus pajungia darbui prievartinėmis priemonėmis. Tokiuose režimuose žmogaus laisvė degraduoti yra suvaržoma. Deja, suvaržomos ir kitos laisvės (o tai nėra gerai), tačiau tai jau atskira tema. Net mūsų demokratinis režimas mus varžo, tikrai nesame visiškai laisvi, kitaip dėl daugybės individų per didelės laisvės įsivyrautų radikali anarchija.
Vadinasi, dabar mūsų visuomenei trūksta tik ryžto imtis priemonių, nesupraskite neteisingai, nebūtinai kraštutinių prievartinių priemonių.
Kodėl mes, piliečiai turėtume siekti tokių pokyčių? Todėl, kad filosofija - žmogus žmogui vilkas, privedė prie pasaulinių karų, sugriovė Romos imperiją.