Yra dar grupė, abejingų krepšiniui, bet šįkart ne apie juos. Pažiūrėjus trenerio ir kai kurių žaidėjų interviu, tikrai darosi gaila vyrų. Argi jie bejausmiai robotai, kad nesuprastų, kokioj skylėj atsidūrėm? Ar jie akli, kad nematytų, kaip patys žaidžia? Kad nematytų sirgalių ir jų plakatų tribūnose? Kad neskaitytų straipsnių ir komentarų? Kad nesigraužtų?
Jeigu jie būtų tokie, gal ir galėtume reikalauti besąlygiško pergalių derliaus, o jam neatėjus - pilti šūdą ant jų galvų. Bet jie tokie patys žmonės, kaip ir mes visi.
Su savo pliusais ir minusais, stipriomis ir silpnom vietom, su savo klaidom ir su savo pergalės troškimu. Ar jie nenorėtų iškelti laimėtos taurės? Ar jie nenorėtų grįžti namo nugalėtojais? Ar jie nenorėtų surūkyti pergalės cigaro egzaltuotų sirgalių apsupty? Atsakymai į visus klausimus, - žinoma, taip!
Ar jie tyčia daro klaidas? Ar jie specialiai tinginiauja aikštėje? Ar jie taupo save, aukodami savo ir šalies krepšinio garbę? Atsakymas vienareikšmiškas- ne! O jei yra kitaip, telieka tai ant jų sąžinės.
Gerbiu vyr. trenerį - kaip žmogų, kaip specialistą. Už tai, kad turi drąsos prisiimti atsakomybę už prastą žaidimą ir atsiprašyti mūsų visų, kurie tikėjome ir sirgome už savo komandą. Gerbiu už tai, kad nesuvertė kaltės ant žaidėjų. Gerbiu žaidėjus, kad neieško kaltų ir atpirkimo ožių, bet prisiima viską ant savęs. Detales, kas ko nepadarė ar padarė, kas kur suklydo, palikime jiems patiems išspręsti ir susitvarkyti.
Po galais, juk mes lietuviai! Juk mūsų šalies krepšinis - tarp Europos ir pasaulio krepšinio elito. Ir nereikia virkauti, kad krepšinis mirė, tarsi būtume vaikai ir nesuprastume, kad ne viskas pasibaigia su šiuo čempionatu.
Niekas nemirė ir pasaulis nesugriuvo. Bus dar tų čempionatų ir tikrai lietuviai dar parodys ir įrodys, kas yra kas. Lietuvos krepšinio vardas per stiprus, kad jį galėtų susilpninti keleri pralaimėjimai, ar kad ir visas praloštas čempionatas.
Aš augau kartu su A.Sabonio karta. Tuo metu būtų buvęs absoliučiai nesuvokiamas to pačio A.Sabonio, R.Kurtinaičio, S.Jovaišos, V.Chomičiaus ir kitų atsisakymas žaisti Lietuvos rinktinėje. Jie arė kaip jaučiai, nepriklausomai nuo traumų ir nuovargio.
Galbūt, įtakos tada turėjo ir politinė situacija, galbūt šalies garbė buvo suprantama kitaip. Nenoriu kaltinti dabartinių mūsų šalies krepšininkų, jau laikančiais save „pensininkais“, kurie atsisakė dalyvauti šiam čempionate. Ttačiau jeigu buvo bent koks šansas įsilieti į rinktinę ir jis neišnaudotas, tie krepšininkai turėtų gauti bent nedidelę dozę tos kritikos lavinos, kurią šiandien gauna tie, kurie prakaituoja aikštelėje ir kovoja už Lietuvą. Kovoja pagal savo sugebėjimus ir galimybes, kaip moka, kaip gaunasi, kaip pavyksta. Kamuolys apvalus ir toks vaizdas, kad krepšių lankai tamposi. Šiemet jie mūsiškiams siauresni, kitais metais bus platesni. Niekas dėl to nesugrius.
Taigi, vyrai, jeigu skaitot šį straipsnį, sakau jums kaip paprastas Lietuvos sirgalius: aš jus palaikau! Matau liūdesį jūsų akyse, matau neviltį ir susirūpinimą. Ir labai tikiu, kad pamatysiu ir pergalės džiaugsmą. Nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs likusios rungtynės ir kurioj vietoj atsidursim šiam čempionate, aš palaikau savo šalies rinktinę.
Po velnių, aišku kad gaila, kad pikta, bet mokėkime ir pralaimėti. Kritikos straipsniai, pasirodę spaudoje, tegu pasitarnauja kaip geras spyris į užpakalį, kuris pažadins ir įkvėps. Rungtynių atgal nebeatsuksi ir rezultato nebepakeisi. Yra kaip yra, dabar žiūrėkim į priekį.
Kaip ten pasakyta: „Kas be nuodėmės, tegul meta į mane akmenį“? Kuris iš mūsų tobulas, būdamas savo darbo profesionalas, niekada nepadarė nė vienos klaidos?
Kuris jautėsi labai pakylėtas, kai suklydus, visi aplinkui ėmė tyčiotis ir niekinti? Lygiai taip pat ir su mūsų krepšininkais. Jie ir taip jau patyrė gėdą ir pažeminimą, betrūksta, kad mes juos visai pribaigtume. Išlikime garbingi, nespardydami gulinčių. Tikėjimas žmogumi yra didžiulė jėga. Aš tikiu savo komanda. Jeigu krepšinį vadiname religija, tai mūsų lūpose tebūnie tikėjimo malda: „Aš tikiu į mūsų rinktinės prisikėlimą“. Jeigu ne ryt, tai poryt. Jei ne šiemet, tai kitąmet.
Sirgaliai tribūnose, jūs šaunūs fanai. Iškelkite plakatą, kuris drąsintų mūsiškius, įkvėptų juos. Sirgaliai namuose, pasitikime juos skanduodami „ačiū“, o ne su pomidorais. Pasakysi, „už ką jiems ačiū?“. Už pastangas. Už siekimą. Už atstovavimą Lietuvai. Už pralietą prakaitą ir, gal būt, ašaras. Pagaliau, už tai, kad jie taip pat lietuviai, kaip mes.
Jei tu galvoji kitaip ir manai turįs teisę jiems prikaištauti ir sumalti į miltus - pirmyn! Tik turėk drąsos tai pasakyti jiems į akis. Žiūrėdamas į nuovargio išsekintas, pergalės ištroškusias, kaltės jausmo slegiančias akis... Ir prieš smerkdamas apsižiūrėk save ir įsitikink, kad esi tobulas. Pasakysi „aš savo darbą padarau, jie tegu atlieka savąjį normaliai“. Aš atsakysiu - mes esame išlepinti.
Prisiminkim „Tris milijonus“:
Mano gyvas kraujas vėl atsigaus, kaip atsigauna žolė po gero lietaus...
Nenuleidziam galvos, net jeigu mums nesiseka devynis kartus iš eilės, juk mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti...
Vyrai, aš esu tik paprastas lietuvis sirgalius, bet aš tikiu jumis ir palaikau jus.
Pabandom iš naujo!