Nesiaiškinsiu dėl vedimo stiliaus, kalbos ir kitų mano asmeninių savybių – kritikų ir visuomenės valia juos mėgti arba ne. Priimu visas nuomones ir vertinimus, tačiau negaliu nepaprieštarauti dėl „su savotišku džiugesiu stebimo kitų žmonių kentėjimo“, virkdymo ir sentimentalumo. Taip, mes nevartojame aukštosios kalbos ir lotyniškų citatų. Taip yra, nes kiekvienoje laidoje mes susiduriame su žmogaus kančia, ligomis, skausmu, nelaimėmis ir netektimis.
Mūsų herojai - dažniausiai paprasti žmonės, viešumas jiems – skausmingas išbandymas. Naudotis ir demonstruoti intelektinį ir emocinį pranašumą būtų mažų mažiausiai nedovanotina.
Kokiais žodžiais kalbėti apie tėvą, kuris tiki, kad jo dukra tikrai pasveiks, o gydytojai sako, kad ne – reportažo autoriaus valia. Tačiau to paties autoriaus pareiga ir pasirūpinti šiuo metu jiems būtinais buitiniais dalykais – pinigais slaugai, tais pačiais nelemtais langais, nes vėjai košia, kompiuteriu bei telefonu, kad mergaitė galėtų bendrauti su artimaisiais. Tik autoriaus valia, kokią leksiką jis pasirenka.
Beveik visų mūsų herojų istorijos panašios – kur rasti kitokių žodžių? Dažniausiai mintys apie svarbiausius dalykus reiškiamos banaliausiai. Pavyzdžiui, kai kalbame apie meilę: mama, kad ir kas ji būtų, mokslų daktarė ar paprasta lauko darbininkė, savo parkritusį vaiką, nusibrozdinusį kelius, guodžia pačiais paprasčiausiais žodžiais ir glamonėmis. Ir tai visuomet veikia! Jei ji praneštų savo mažyliui, kad jo psichinė ir fizinė būsena šiuo metu yra sumišusi, vargu ar tai nuramintų ašarojantįjį.
Čia viena pusė. Antroji – žiūrinčiųjų auditorija. Vargu, ar mano, kaip laidos vedėjos, pašnekesys apie Europos Sąjungos skurdo mažinimo programą, jos trūkumus ir privalumus, sudomintų auditoriją.
Galbūt straipsnio autoriui – tikram vyrui – jausmingas moteriškas kalbėjimas yra svetimas ir atstumiantis, bet pasaulyje egzistuoja ne tik logika ir intelektas, bet ir emocijos (beje, viena laidos redaktorių buvo jūsų studentė – ir ne šiaip, o paties įvertinta „puikiai“).
Dar apie socialinę atskirtį, jos mažinimą ir panašius dalykus. Esu skaičiusi daugybę programų, kuriuose ieškoma būdų, kaip pakelti prasčiau besiverčiančių šeimų vaikų savivertę, mažinti socialinę atskirtį ir pan. Gali būti, kad aš stipriai klystu, bet manau, kad savivertę labai pakelia sotumo jausmas ir šiltai apautos kojos, brendančios per purvą, nors gal aš ir senamadiška... Gal plakatai, lankstinukai ir socialinės reklamos klipai per televiziją yra paveikesni.
Apie nacionalinio transliuotojo ir „Bėdų turgaus“ ryšį galėčiau atsiliepti tik gerai. Ši laida niekaip negalėtų egzistuoti komerciniame kanale. Nes jei paramą teikianti smulki įmonė pasirodytų komercinio kanalo eteryje bent sekundei, jos atstovai paklotų apvalią sumelę už reklamą. Galima įvairiai svarstyti apie patį paramos paviešinimo faktą, tačiau nusikaltimo ar prasto tono jame neįžiūriu.
Be to, mūsų paramos teikėjai dažniausia miesteliuose ar net kaimuose veikiančios įmonės, kurioms 2000 litų – didžiulė suma, o pasirodymas per LRT – milžiniška reklama. Vietoj pinigų, mokamų už reklamą, jie paaukoja lėšų žiauriai stokojantiems žmonėms. Šiuo atveju didžiulė pagarba ir padėka LRT. O paramą teikusieji diktuoja savotiškas „elgesio madas“ vietos bendruomenėms.
Straipsnio autorių A.Tereškiną kviečiu socialiniam eksperimentui – prisijungti prie filmavimo grupės ir nuvažiuoti pas laidos herojus. Arba pamėginti prisidėti prie paramos. Pradžiai, gal paaukoti honorarą už šį rašinį kokiam studentui, pavyzdžiui, kompiuterio laikmenoms įsigyti. Kaip sakoma, geriau uždegti degtuką nei skųstis tamsa.
Pagarbiai - Edita Mildažytė
P.S. norėjau išvengti „runkelių“ temos, tačiau „Bėdų turgaus“ laidos herojų, žiūrovų ir rėmėjų šiuo epitetu vadinti nederėtų. Tai laikau rimtu įžeidimu.