Taigi pagrindinis klausimas – kaip šiandienos mokslininkai lietuviškame kontekste bando įtvirtinti savo pozicijas ir kokie nerašyti dėsniai pirmauja prieš deklaruojamus raštus.
Pirmiausia reikėtų aptarti galimas šalies mokslininkų statuso kategorijas: mokslininko-vykdytojo, mokslininko-iš-pareigos, mokslininko-iš-pašaukimo, mokslininko-administratoriaus arba mokslininko-dėl-karjeros. Žinoma, yra ir kitokio psichosocialinio pobūdžio kategorijų, liekančių užnugaryje, tačiau pirmiausia apsistokime ties jau minėtomis.
Neretai ką tik laipsniuotas tam tikros mokslo gildijos naujokas – ar tai būtų psichologas, sociologas, edukologas, filosofas, ar pan. – mėgina tinkamai užsirekomenduoti pakviestos organizacijos atžvilgiu ir daryti visa, kas liepiama ir net daugiau.
Šiose aspiracijose yra daug gerų intencijų bei siekiamybių, tačiau slypi ir nemažai pavojų tolesnei šio jauno mokslo darbuotojo karjerai.
Viena vertus, iš pirmo žvilgsnio atrodanti teisinga, griežta ir neklystanti organizacijos administracija, sumaniai pasinaudodama nepriekaištingu ambicijų kupino individo uolumu, gali patraukti naujoką į mokslo tarnautojų – mokslininkų-vykdytojų ar mokslininkų-dėl-karjeros – gretas, šį motyvuojant būsimais apdovanojimais ar bergždžiomis viltimis kopti svaiginančiais karjeros laiptais. Toks naujasis mokslo gildijos pameistrys atliktų visus įgrystančius ar nelauktai išpuolančius darbus.
Kita vertus, ką tik laipsniuoto asmens kelias gali pasukti ir grynai karjeros siekimo link, mat papuolus tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje galima nemažai nuveikti savo interesų tenkinimo prasme.
Šioje vietoje gerą dirvą galėtų ruoštis daugiau makiavelistinio sukirpimo naujokai, žūtbūt tenkinantys bet kokius savo viršenybės įgeidžius. Taigi, kaip matyti, ir mokslo pasaulyje galioja tam tikros nerašytos taisyklės, kurių aklas arba manipuliatyvus – savanaudiškas – interpretavimas gali nulemti vienokią ar kitokią jauno žmogaus mokslinę bei asmeninę karjerą.
Antras dalykas, vis dar keliantis nemažai diskusijų, – mokslo laipsnių bei vardų suteikimo procedūros, kurios vėlgi gali nulemti arba mokslininko socialinę gerovę bei psichologinį pasitenkinimo savimi lygį, arba priešingai – drastiškai atskleisti ribotas atskiro individo tolesnio gyvenimo galimybes.
Neseniai per šalį nuvilnijusi habilitacinių procedūrų banga šalies mokslo padangėje į viešumą iškėlė negirdėtų ir nematytų atskirų mokslo grupių atstovų pavardžių. Daugelis jau klasikais tapusių mokslo profesionalų pagrįstai nuogąstauja esama tvarka ir baiminasi mokslo profanacijos plitimo. Kitaip tariant, tariamų mokslo aukštumų siekia visi tie, kurie daugiau atitinka mokslininkų-dėl-karjeros, o ne mokslininkų-iš-pašaukimo kategorijos kriterijus.
Posovietinėje tradicijoje šalia mokslų daktaro laipsnio, kuris kitose vakarų šalyse jau yra aukščiausia įgyto mokslo pakopa ir vainikavimas, egzistuoja habilituoto daktaro pakopa, anksčiau lėmusi materialinę bei socialinę tokio veikėjo gerovę. Šiuo metu, kiek modernizavus anų laikų sąmonės bei atributų vaikymosi rudimentus, vis dar galioja sušvelninta minėtos pakopos forma – habilitacinė procedūra, padedanti pastarojo rango mokslininkui gauti taip siekiamą pedagoginį profesoriaus vardą.
Profesorystė daugelyje šalių yra pelnoma tarptautiniu pripažinimu ir rimtu įdirbiu savo pasirinktos mokslinės problematikos srityje, o ne pliusų sudėliojimu atskirose asmens karjeros portfelio eilutėse. Vadinasi, ši ydinga ir vis dar gaji mokslinio potencialo hierarchizacija kol kas tarnauja ne mokslo kokybės įtvirtinimui, bet greičiau tos kokybės devalvavimui bei iškreipto mokslininko profesijos įvaizdžio formavimui(-si).
Trečias dalykas – doktorantūros – trečiosios studijų pakopos – organizavimas aukštojo mokslo institucijose bei padaliniuose ir priėmimo į jas tvarkos nukrypimai. Dažnais atvejais į minėtas studijas patenka tie asmenys, kurie išankstinio susitarimo pagrindu ir buvo numatyti, o likusieji pretendentai taip ir lieka bandydami savo laimę kasmet.
Viskas lietuviško mentaliteto bei paveldėtos indulgencinės hierarchijos kontekste lyg ir būtų suprantama, tačiau lieka neišpildytas viešame diskurse deklaruojamas konstruktyvaus konkurencingumo principas – atrankos kriterijai tampa neaiškių subordinacijos principų priedais. Taigi, norintiems būti priimtais bei pasirinktos mokslo bendrijos visuotinai pripažintais kandidatais, svarbu išpildyti ne tik viešai skelbiamus priėmimo reikalavimus, bet ir nuosekliai atitikti tam tikras ne visiems suprantamas elgesio taisykles.
Žinoma, šalia minėtų ydingų tradicijų esama daug konstruktyvaus ir pozityvaus mokslo pasaulyje kuriamo potencialo, kuris vienaip ar kitaip pasireiškia per įvairius laimėjimus, atradimus bei naujų teorijų vystymus. Visa tai padeda tik turtinti bei drauge plėsti žmonijos dvasinį, kultūrinį, socialinį ir kūrybinį lauką, na, o minėti trūkumai, tikėtina, artimiausiu metu bus sėkmingai įveikti ir tokiu būdu bus pereita prie viešo diskurso bei glaudaus priimamų realių sprendimų sutapimo – iškreiptos hierarchinės sistemos nebeinvalidizuos mokslinio pajėgumo apraiškų