Tačiau tai – naivi viltis arba sąmoningai platinamas blefas. Esant tokiai Lietuvos padėčiai, į kurią Lietuvą įstūmė Andrius Kubilius, ES pinigai nedaug tepagelbės.
Similia similibus curantur – nūdienai tinkanti lotyniška sentencija, kurios atitikmuo lietuvių kalboje esti patarlė – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Tik štai, regis, šią žmonijos išmintį užmiršo mūsų šalies valdžios viršūnė, vidines Lietuvos ligos priežastis bandydama gydyti išorėje.
Vyriausybės politika spręsti krizei aiški – skolintis, skolintis ir dar kartą skolintis. Gaunamas paskolas pilti į Lietuvos ūkį, tikintis, jog tas ūkis atsigaus. Šalia to, Vyriausybė strimgalviais siekia įsisavinti milijardus ES lėšų, kurie taip pat neva turėtų palengvinti šalies ekonomikos ir finansų padėtį. Tačiau ar tikrai šios priemonės padės ūkiui nusimesti jam vis labiau pritinkantį žabagraužio epitetą? Kategoriškai – ne.
Mąstykime taip: jei Lietuvos ūkio kritimo priežastys yra išorinės, vadinasi Vyriausybės priemonės yra teisingos ir turėtų pagelbėti ūkiui atsigauti. Išeinant iš to, turėtume kantriai laukti, kol Vyriausybė prisiskolins gyventojams sunkiai pakeliamą sumą ir ši suma, tikėtina, kilstels ūkį. Ir nors Valdžios vyrai vienu balsu tvirtina, jog turėtume palaukti, kol ES pinigai ir paskolos duos efektą, tačiau jau dabar aišku – laukiamo efekto nebus. Du pavyzdžiai, iš kurių vieną patyrėme savo kailiu, rodo, jog pinigų injekcijos, kad ir kokios didelės jos bebūtų, nesugeba sutvarkyti pakrikusių finansų ir ekonomikos.
Pirmas pavyzdys – Latvija, kuri nepaisant milžiniškų paskolų ir finansinių injekcijų, nukrito ne ką silpniau nei Lietuva. Antrąjį ketvirtį Latvijos smukimas siekė beveik 20 proc. BVP, nors ši iš TVF skolinasi beveik 26 milijardus litų (7,5 mlrd. eurų) ekonomikai gelbėti. Ir šitai visai nepadeda. Latvija ir toliau grimzte grimzta, tik dabar dar ir prasiskolinę.
Kitas pavyzdys, tik kiek kitoks – Lietuvoje. Nuo metų pradžios Finansų ministerija pasiskolinusi apie 8 milijardus litų. Prie šio skaičiaus reikėtų pridėti ir prekybos deficito sumažėjimą: per pirmus devynis šių metų mėnesius, lyginant su tuo pačiu 2008 metų laikotarpiu, Lietuvos prekybos deficitas sumažėjo 12 milijardų litų. T. y. tiek milijardų laimėjom sumažinę užsienio prekybos deficitą. Be abejo, reikėtų dar atimti ir kuklius 2 milijardus, kuriuos Skandinavijos bankai, valdžios teigimu, “išvežė” iš Lietuvos, taip pat ir keletą kitų smulkesnių rodiklių ir bendroje sumoje pagal einamosios sąskaitos duomenis turime 12 sutaupytų ar pasiskolintų ir įpliekstų į rinką milijardų.
Vien per pirmąjį šių metų pusmetį, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, einamosios sąskaitos deficitas sumažėjo 9 milijardais ir tapo teigiamas. Kodėl gi šie milijardai, signalizuojantys apie šalies gerovės didėjimą, negelbėja padėties, o ekonomika ir toliau it kirvis grimzta į nulį? Jei Jonas šiemet sutaupė 12 tūkstančių, nepirkdamas kiniškų prekių ar tai nereikš kad jo piniginė liks storesnė? Valstybė, kažkodėl – tik skursta ir vis skolinasi...
Lietuvos ekonomika, kaip ir Latvijos ar Estijos, turi didelę bendrą vidinę problemą – jos visos yra panašios į skylėtą vamzdyną. O į tokį kiek bepiltum, jo niekad nepripildysi. Būtent todėl neveikia nei Kubiliaus, nei Latvijos ministro pirmininko V. Dombrovskio, nei Estijos premjero A. Ansipo planai, kurių pagrindinis bruožas – pilti, net nepaisant, kad įpylus išbėga. O vamzdynas kiauras todėl, kad gyventojai, ypač daugiau uždirbantys, taupo pinigus, neišleidžia jų į apyvartą. Tai žlugdo gamybą, įsuka jos mažėjimo ratą. Ir jei tik rinkoje atsiranda papildomų pinigų, jie, vyraujant baimės ir taupymo nuotaikoms, pradedami taupyti ir jų cirkuliacija sustoja. Net jei ir pasiskolintume trilijoną dolerių – iš jų nebūtų jokios naudos, jei juos tiesiog gražiai susidėtume į stalčius “juodai dienai”. Pinigai neša naudą tik tada, kada jais mainomasi.
Dėl šių priežasčių naivu tikėtis, kad ES pinigai pakeis situaciją. Labiausiai tikėtina, jog apsukę vieną cirkuliacijos ratą (ES – valstybė – verslas – gyventojai), jie nusės gyventojų spintose, kojinėse, stalčiuose ir toliau nebecirkuliuos, nebekurs BVP, nebebus surenkami kaip mokesčiai, išmokami kaip pensijos, atlyginimai. Padėtis, į kurią Lietuvą įstūmė premjeras, bei tolesnė jo politika rodo, jog šių dalykų nei vyriausybės vadovas, nei pati Vyriausybė dar nesupranta. Ir toliau betiksliai praskolina mūsų valstybę. Tik ar norės kas tokioje, praskolintoje šalyje gyventi ir mokėti už Vyriausybės klaidas..? Reikėtų daugiau nuoseklumo ir įžvalgos. Užlopykime vamzdžius. Tik tada juos galima bus pripildyti.
Chorstas Klausas yra Naujosios viešosios vadybos instituto direktorius