Teko prisiminti XVIII a. prancūzų filosofo J.J.Rousseau idėjas. Karštligiškai ieškome neužterštų gamtos kampelių, „ekologinio“ maisto. Puolame gydytis žolelėmis vietoj tablečių. Kaip norisi sugrižti į tuos laikus, kai buvo galima išsimaudyti bet kurioje upėje, o miškai ir laukai buvo pilni žvėrių ir paukščių. Jau yra bandymų grąžinti į ankstesnį būvį nudrenuotus pelkynus. Gal ateity atsiras ir tokia profesija, kaip „kraštovaizdžio restauruotojas“?
Ar nebus XXI a. ir XX amžiaus klaidų taisytojų? Nes sugrįžimai tampa pagrindine tendencija vos ne kiekvienoje gyvenimo srityje.
Išskyrus techniką, žinoma. Niekas nenori sugrįžti į karietų bei žvakių laikus arba gyventi be kanalizacijos.
Bet nėra kito būdo išėiti iš aklavieties, kaip apsisukti. Ir štai mes nuo visuotinio suvalstybinimo sugrįžome prie privačios nuosavybės ir rinkos ekonomikos - kad ir kokie būtų šios sistemos trūkumai. Šie procesai liečia ne tik ekonomiką.
Dabar vargu, ar kas atkreipia dėmesį į neįšvaisdų pastatą Goštauto gatvėje, Vilniuje, kuriame yra Miestų statybos projektavimo institutas.
Sunku įsivaizduoti, bet 1961 m. šio projekto autoriai buvo apdovanoti pirmojo laipsnio diplomu sąjunginėje sovietų jaunųjų architektų
darbų apžiūroje. Kas iš pilkų Žirmunų „dėžučių“ gyventojų prisimena, kad 1968 m. to Vilniaus gyvenamojo rajono projektuotojai buvo apdovanoti
SSRS valstybine premija? O1974 m. Lazdynų architektai gavo pačią aukščiausią - V.Lenino premiją?
Apskritai, ar yra nors vienas miestas, kuriame nauji rajonai būtų patrauklesni ir jaukesni negu senamiesčiai - ne tik Lietuvoje,
bet ir visame pasaulyje?
NObelio premijos laureatas Josifas Brodskis yra pasakęs kad šiuolaikiniai architektai padarė Europos miestams daugiau žalos negu „Luftwaffe“ - nacių karo
aviacija.
XXa. architektūros dievaitis Le Corbusier planavo nušluoti nuo žemės paviršiaus trečdalį Paryžiaus senamesčio.Laimėi jam
neleido, užtat kituose miestuose jis ir jo pasiekėjai pasidardavo iš peties.
Neteko girdėti, kad šv.Onos ar kitų Vilniaus bažnyčių ir apskritai senamiesčio statytojai kada nors gavo kokį addovanojimą.
Tesiog statė, kad būtų gražu.
Nežinia kada išbrisime iš tos architektūrinės aklavietės, jeigu Vilniaus mieste išdygsta tokie monstrai, kaip Prokuratūros pastatas
Rinktinės gatvėje.
Menas XXa. irgi tikėjosi šviesios ateities.Juk revoliucionieriai „avangardistai“ išlaisvino jį nuo visko: nuobodaus gamtos kopijavimo bei kitų sustabarėjusių tradicijų.Tada apskritai buvo manoma, kad į šviesųjį meninį rytojų bus įleisti tik tie, kas sugebės atsiriboti nuo senos kultūros, išmes ją kaip nereikalingą balastą. Anot kai kurių „reformatorių“, lengviausia tai padaryti vaikams ir dvasiniams ligoniams.
Kai Peterburgo Dailės akademija pateko į meninio proletariato rankas, buvo rimtai svarstomas pasiūlymas atidaryti joje protine negalia sergančių žmonių skyrių. O vaikų mokyti nereikia išvis - svarbiausia išsaugoti jų gamtos dovanotą prigimtinį genialumą. Ši nuomonė vyrauja lietuviškose dailės mokyklose ir dabar.
Senoje rusiškoje Imperatoriškoje Dailės akademijoje mokytis priimdavo šešiamečius vaikus. Ne visi po ilgamečių studijų tapdavo
genijais, bet piešti išmokdavo kiekvienas. Na, ar galėjo būti kitaip „tautų kalėjime“?
Bet jau mūsų laikais Amerika - šalis, kurioje kiekvieną atvykėlį pasitinka Laisvės statula, susirūpino meno padėtimi. Meno Atsinaujinimo Centras (Art Renewal Center), įkurtas 1999 metais, paskelbė savo tinklalapyje žemėlapį, kur pavaizduota kiek šioje valstybėje atsirado klasikinių dailės akademijų. Jų yra dešimtys, ir dailė ten dėstoma tais pačiais klasikiniais metodais, kaip ir XIX amžiuje.
Mat tenai nekada nebuvo jokio „socrealizmo“, todėl realistinis metodas nesukelia dailininkams alergijos. Apskritai Amerikoje yra visko - ir importuoti iš ten vien „Fluxus“, tai lyg iš visos rusų kultūros pasirinkti ne Čechovą ir Rachmaninovą, o „blatnųjų“ dainuškas.
Muzika persirgo „avangardizmu“dar prieš gerą pusšimtį metų. Žymus prancūzų kompozitorius Olivier Messiaenas nuoširdžiai gailėjosi laiko, skirto avangardistiniams eksperimentams. Ne mažiau garsus lenkas Krzysztofas Pendereckis į priekaištus, kad išdavė muzikinį avangardą, atsakė - jis tesiog nuėjo į priekį, o „avangardas“ liko trypčioti vietoje. Būtent todėl neverta kovoti su „Contenporary Art“ - jis išnyks savaime, nes pasaulis pasuko kita kryptimi. Tokie muzikantai, kaip tie vyrukai, kurie neseniai Vilniuje grojo fortepijonu begiodami aplink atidatytą instrumentą, tėra kuriozas, šiaip smagus prieskonis.
Joks „avangardas“ nepalietė muzikinės edukacijos - akademijose bei kitose mokyklose dėstoma pagal klasikinę metodiką. Tradicinių harmonijų pasiilgo ne tik kompozitoriai, bet kas svarbiausia ir klausytojai - apie tai liudija „Triumfo arkos“ sėkmė Lietuvos televizijoje. O augantis senosios muzikos populiarumas?
Tradicijų laikosi ne tik simfoninės muzikos kūrėjai. Nebeliko“harmonizuoto“ folkloro - atvirkščiai, vertinama pimapradė, nepagražinta liaudies kūryba, bandoma „prisikasti“ prie jos ištakų.
Kadaise Majakovskis svajojo apie pasaulį „be Rusijų, be Latvijų“. Visos tautos turėjo susilieti ir ištirpti bendrame katile. Viena
globali komunistinė tauta, viena kalba. Ar verta pasakoti apie rusinimą, apie tai, kaip kiekvienas savo tėvų kultūros puoselėtojas
buvo apšaukiamas „nacionalistu“?
Baltarusijos prezidentas Lukašenka ir dabar sako, kad baltarusių kalba yra negraži ir rimtiems dalykams netinka. Bet kalba
atgimsta iš apačios. Tik jaunimas ten mokosi gimtosios kalbos ne iš savo surusėjusių tėvų, o iš vadovėlių.
Nenori tautos susilieti. Škotai entuastingai ir demonstratyviai puošiasi savo languotais kiltais bei mėgina atgaivinti seniai
pamirštą savo protėvių kalbą. Tą patį daro ir airiai. Sekasi sunkiai, bet bando. Nesusiliejo net čekai su slovakais, moldavai su rumunais, austrai su vokiečiais.
XXa. buvo manoma, kad religija tėra „opiumas liaudžiai“, todėl bažnyčios tinka tik burokų ir stiklo tarai sandėliuoti. O dar
geriau jas visas susprogdinti - kaip tai buvo padaryta su Kristaus Išganytojo soboru Maskvoje.
To paties amžiaus pabaigoje paaiškėjo, kad be religijos nėra taip gerai, kaip buvo manoma.Teko sugrįžti į bažnyčias,o kur
jų nebeliko, maišyti betoną ir statyti iš naujo.
Viduramžių teologai ginčydavosi, ar moterys turi sielą. O kai kurie iš jų buvo įsitikinę, kad moteris yra „nuodėmės ir bjaurastės
sklidinas indas“. Už teisę turėti sielą bei kitas savo teises moterims teko kovoti ilgus šimtmečius. XIX a. pabaigoje sufražistės protestuodamos prieš moterų padetį visuomenėje degino korsetus ir pastatus Londone. Po šimto metų Europoje ir Amerikoje niekas (arba beveik niekas) netvirtina, kad moterys neprilygsta vyrams. Moterys net yra geresnės už vyrus - išskyrus tas, kurios laikosi tokios nuomonės.
Bet feministėms to pasirodė per maža.Jų tikslas buvo visais atžvilgiais supanašėti su vyrais - net ir išvazda. Ir pamažu posakis „bėgioti paskui kiekvieną sijoną“ neteko prasmės, nes sijonų nebeliko.Tiesa, kažkokios moteriškumo šalinininkės dar bandė įvesti „tarptautinę sijonų segėjimo dieną“. Diena be džinsų - kaip be rūkymo ar be automobilio. Vyrai irgi nuliūdo ir nutarė patyliukais įsikišti. Prieš porą metų kažkokio renginio metų Vilniuje kabojo skelbimas -
„sijonuotoms merginoms nuolaida“.
Bet moterys ir pačios pajuto,kad jų sielos, kurių buvimu jau niekas nebeabėjoja, trokšta gražių skudurėlių. Nes suknelės yra moters sparnai.
Įvyko kažkas neįtikėtina - merginos emė ieškoti savo močiučių suknelių, raustis jų spintose džiugiai cypaudamos : „Vintažas!“ Korsetų jos dabar nedegina, nes vėl tapo madingi. O neseniai grįžusi iš Barselonos pažistama pasakojo, kad madingiausias aksesuaras ten yra vėduoklė.
Kas gali žinoti - gal netrukus pamatysime moteriškes, bandančias įsisprausti į savo automobilius su krinolinais.
Bet sugrįžimai nereiškia pasikartojimai. Ne į praeitį grįžtama, o prie mūsų pačiu natūralių troškimų, pamatinių vertybių.
Amžina sūnaus palaidūno istorija.
Sugrįžimai nėra naujas fenomenas. Kas buvo Renesansas? Ar ne bandymas atgaivinti, prikelti iš mirusiųjų antikinę kultūrą, jos atgimimas? Renesanso meistrai neketino sukurti kažką „nauja“. Bet kadangi ir laikai buvo kitokie, ir dailininkai buvo kiti žmonės, tai ir Renesanso menas netapo antikinio meno klonu.
Apskritai menininkas novatorius yra panašus į Kolumbą - taip, jis atranda savo Ameriką, bet ieškodamas Indijos.
Didysis muzikos reformatorius Igoris Stravinskis yra pasakęs, kad menas yra senųjų laivų remontas. Tikram menininkui visų pirma rūpi savo minčių ir jausmų raiška, o kokiomis priemonėmis - tradicinėmis ar naujomis - antraeilis dalykas. Svarbiausia būti suprantamam ir suprastam.
Dailėje grįžtama ne tiek prie realizmo - šis metodas yra palyginti siauras ir ribotas - kiek prie figuratyvinio, vaizduojamojo meno.
Juk mes matome ne spalvas, o spalvotus daiktus. Raudona vėliava ir iš tos pačios medžiago pasiūtas sijonas sukelia visai
skirtingas asociacijas. Būtent todėl abstrakcinės tapybos galimybės yra tokios menkos.
Figūratyvinės tapybos įvairovė yra neribota. Tais pačias laikais „gimusios“ anglų tapytojo Burne-Joneso ir prancūzo Renoire'o merginos
atrodo ne tik skirtnigų šalių, o skirtingų pasaulių gyventojomis. O Ticiano ir Lucieno Froido nutapytos nuogalės - negi tai yra
ta pati biologinė rūšis?
XXa. buvo visokiausių - politinių, ekonominių, rasinių, kultūrinių - teorijų patikrinimo metas. Kai kurios iš jų atnešė tragedijų,
kitos prigijo, trečios tapo svetimkūniais. Šiuolaikinis civilizuotas pasaulis nebenori jokių perversmų, revoliucijų ir sukrėtimų nei
ekonomikoje, nei dvasiniame ar meniniame gyvenime.Vargu ar tokių dalykų pavyks išvengti, bet tokį norą po audringo XX a.
galima suprasti.
Ir vis tiek- kiek dar yra kelių, kuriais mes ir dabar su tokia viltimi bėgame neįtardami, kad tai yra klystkeliai?
Kiek dar yra tunelių, kurių gale vietoj trokštamos šviesos pasirodys aklina siena?