Prieš tai, kai pulsime gelbėti verslo slėnius, reiktų peržiūrėti kai kurios šios idėjos aspektus. Pirmiausia, vertėtų pradėti nuo dviejų ar trijų slėnių įkūrimo, o ne nuo visų penkių. Turint galvoje dabartinius Lietuvos naujųjų technologijų pasiekimus, perspektyviausiai atrodo Saulėtekio, Santaros ir iš dalies Santakos verslo slėniai. Kai kurie kiti - panašesni į Europos Sąjungos pinigų plovimo schemas nei į technologinius verslo inkubatorius ir klasterines laboratorijas.
Antra, reiktų gerokai apkarpyti mokslinių tyrimų kryptis. Pavyzdžiui, keista, kad prie Saulėtekio slėnio, kurio pagrindiniai akcentai – lazeriai, puslaidininkiai, prijungta ir civilinė inžinerija.
Beveik neabejoju, kad tai yra politinis žingsnis, skirtas patenkinti kai kurių projekto dalyvių ambicijas. Ne ką keisčiau atrodo ir biotechnologijų bei biofarmacijos suplakimas su ekosistemos ir informatikos vystymo projektais Santaros slėnyje. Gal geriau perkelti informatiką į Santakos slėnį Kaune ir sujungti jį su kitomis elektroninėmis technologijomis. Kartu ir kauniečiams tektų atsijoti tokius prielipas, kaip chemiją.
Trečia, būtina pritraukti minėtų sričių specialistus, ypač lietuvius, dirbančius užsienio universitetuose. Kartu su perspektyviausiais Lietuvos mokslininkais ir verslininkais jie galėtų tapti slėnių bendraįkūrėjais. Tai – turbūt greičiausias, efektyviausias ir pigiausias būdas užtikrinti projektų konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.
Ketvirta, verslo slėnius reikia tampriai susieti su universitetais, tačiau išlaikyti jų nepriklausomumą.
Ši sąlyga užtikrintų draugišką kūrybinę konkurenciją ir neleistų slėniams paskęsti daugialypėje universitetų veikloje. Tarpusavio bendradarbiavimas būtų užtikrintas bendro personalo ir bendros techninės bazės pagrindu. Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai galėtų gauti vieną dalį atlyginimo iš universiteto, o kitą – iš verslo centro. Abipusis priėjimas prie įrangos stimuliuotų mokslinę veiklą bei sutaupytų lėšų.
Na, ir galiausiai verslo centrai turėtų paskatinti aukštojo mokslo reformą. Lietuvos aukštasis mokslas dūsta ne tik dėl finansavimo, bet ir dėl kokybės bei konkurencingumo stokos. Nors šie faktoriai tampriai susiję, privalu perorientuoti finansines ir kitas paskatas į mokslininkus, kurie sugeba pasiekti pasaulinę auditoriją.
Užtenka Lietuvos universitetams steigti brangius savo mokslinius žurnalus anglų kalba ir juose saugiai spausdintis. Lietuva – per maža šalis, kad galėtų ignoruoti pasaulinę mokslinę rinką. Todėl paskatas reiktų susieti su mokslinių publikacijų skaičiumi geriausiuose tarptautiniuose žurnaluose. Čia būtina pabrėžti žodį „geriausiuose“, nes kitaip ir vėl bus imituojama konkurencija ir didžiuojamasi tariamais pasiekimais.