Gintaras Steponavičius ir vėl imasi žirklių – kitąmet kirps atlyginimus daugiau negu tartasi. Tai dar kartą įrodo, kad valdančiųjų žodžiu visuomenė tikėti negali. Grįžkime į 2008-uosius.
Išrinkus į valdžią konservatorius-krikščionis demokratus, suteikta galimybė kartotis klaidoms. Valdantieji nuo pat pradžių ėmėsi atlyginimų mažinimo, išmokų karpymo, lengvatų naikinimo. Viską kerpančios valdančiųjų žirklės neaplenkė ir Švietimo srities. Karpyta net keliskart. Kol galiausiai švietimo darbuotojams trūko kantrybė ir jie susirinko į piketą. Pabijojo G.Steponavičius liaudies, ir tokio savo sprendimo atsisakė, o gal tik pavaidino atsisakantis, siekdamas nuraminti įpykusius šveitimo darbuotojus.
Piketų išsigandę valdantieji ėmė mojuoti pačioms įvairiausioms profsąjungoms Nacionaliniu susitarimu. O šiame susitarime biudžetinių įstaigų darbuotojams, kartu ir mokytojams įrašyta labai svarbi eilutė – „Laikinai, nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d., sumažinti biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokestį vidutiniškai 8 proc.“.
Dabar G.Steponavičius vėl grįžta prie tų pačių ketinimų. Švietimo profsąjungos jau sukruto, susipažino su naujuoju darbo apmokėjimo tvarkos aprašu, kuriame juodu ant balto parašyta, kad kitąmet teks įvesti atlyginimo koeficiento žirklės. Įvedus G.Steponavičiaus tvarką, pedagogų atlyginimai gali sumažėti net ketvirtadaliu. Žinoma, kartu su algos mažėjimų kils ir nauja darbuotojų atleidimo iš darbo banga. Žirklės kirps tiek į viršų, tiek į apačią. Ar to tikėjosi Lietuvos švietimo darbuotojai iš Nacionalinio susitarimo?
Nacionalinis susitarimas turėjo išgelbėti, tik bėda ta, kad nuo pat pradžių šis dokumentas buvo naudingas tik vienai pusei – Andriui Kubiliui ir jo ministrų kabinetui. Ir bylojo šis dokumentas ne apie ką kita, o apie pritarimą valdančiųjų veiksmams. Supraskit - pasirašėt, tad ko dabar šokinėjate?
Dabar jau galime grįžti prie moralės. Ar ministras mokytojams melavo? Ar dar galima kalbėti apie atsakomybę? Sakoma, ką žmogus kalba, toks jis ir yra. O kalba G.Steponavičius, kad atlyginimų karpymas yra pačių švietimo darbuotojų pasiūlymų bendras rezultatas. Ministro atsakymuose negirdėti kaltės gaidelės. Galbūt taip yra todėl, kad pats Vyriausybės vadovas moko ministrus, demonstruodamas aroganciją.
Visai neseniai, prasidėjus kalboms apie bauginančius emigracijos skaičius, viena iš šalies televizijų paruošė laidą, kurioje šia tema kalbintas premjeras Andrius Kubilius pademonstravo cinizmo viršūnę. Ministro pirmininko žodžiai ir šypsena pasako tik tiek, kad emigracija – pačių emigrantų reikalas, o Vyriausybei dėl to nei šilta, nei šalta. Argi šitokios reakcijos nusipelnė žmonės, kurie iki krizės dirbo, mokėjo mokesčius valstybei?
Kada Lietuvos žmonės nebepasitikės tais, kurie nuolat nepateisina jų vilčių, kurie meluoja ir prižadėję savo pažadų nevykdo. Ar imsime mokytis iš klaidų?
Rašytojas Markas Tvenas puikiai pavaizdavo mokymąsi iš savo patirties. Tarkim, kartą katė atsitūpė ant karštos viryklės. Daugiau ji niekada nebetūps ant karštos viryklės... bet netūps ir ant šaltos. Tai yra pažinimas. Tai yra mokymasis iš savo patirties. Eksperimentuojančią su valstybe ir jos žmonėmis Vyriausybę galima pavadinti lošėjais. O „lošiant per valandą galima pažinti žmogų geriau negu šnekantis su juo ištisus metus“. Iš valdančiųjų lošimo pažinome juos labai greitai, kai ekonomika smuko dar labiau, kai iš darbo buvo atleisti dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Neprireikė nė metų. Tad gal dabar jau nebesėstume ant karštos viryklės?