Pirmas, anot R.Šimkašiaus, nesuspratimas, yra tai, kad „Lietuvoje buvo nužudyta daug žydų, nereiškia, kad lietuviai – žydšaudžių tauta. Atvirkščiai – Lietuva nuo seno buvo vieta, kurioje žydai saugiai ir taikiai gyveno. Iki nacių atėjimo.“ Antrasis nesusipratimas: „Jei lietuviai būtų antižydiški, Lietuva nebūtų tapusi prieglobsčiu žydams, o Vilnius – „Šiaurės Jeruzale“. Ir trečiasis nesusipratimas: „Trečia, kaip galima kaltinti Lietuvą kolaboravimu su naciais, jei šis kolaboravimas jokiais oficialiais formaliais būdais tiesiog nevyko“.
Šių teiginių pagalba, R.Šimašius prieina prie išvados: „Manau, kad į istorijos klausimus mes turime atsakinėti pakelta galva, juo labiau kai turime aiškius atsakymus“. Toliau R.Šimašius suvokdamas, kad brenda pavojinga brasta, priduria: „Suprantu, kad šie mano pateikti argumentai istorijos tema gal ir gali pasirodyti diletantiški rimtiems istorikams. Tačiau tokiu atveju laukiu istorikų pagalbos“.
Aš nesu istorikas, bet rimtus istorikus, tiriančius lietuvių-žydų santykius, gerbiu ir jais remiuosi. Taigi istorikai Liudas Truska, Vygantas Vareikis, Arūnas Bubnys, Joachimas Tauberis, Christophas Dieckmannas (vokiečių kilmės specialistas) ir Saulius Sužiedėlis, puikiai susigaudo lietuviškojo antisemitizmo istorijoje bei Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykiuose Lietuvoje. Siūlau juos pasiskaityti ir ponui R.Šimašiui. Tiesą sakant, būtų buvę visai neblogai, jeigu R.Šimašius tai būtų padaręs prieš rašydamas savo blogą.
Teisingumo ministras būtų galėjęs kreiptis ir į Tarptautinę Nacių ir Sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisiją. Jos dėka yra išleistas tritomis „Totalitarinių režimų nusikaltimai Lietuvoje“ (2004), kurio du tomus R.Šimašius galėtų pasiskaityti: pirmas tomas „Holokausto prielaidos: Antisemitizmas Lietuvoje“. Vygantas Vareikis „Antisemitizmas Lietuvoje (XIX a. antroji pusė - XX a. pirmoji pusė) ir trečias tomas: „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“.
Bet pirmiausia noriu atkreipti R.Šimašiaus ir skaitytojų dėmesį į vieną bendrą ministro pasirinktų trijų teiginių metodologinę klaidą, kurią daro daugelis „diletantiškų“ lietuvių.
Priežastis – penkiasdešimties metų okupacinio režimo edukacinė sistema, neleidusi objektyviai pažvelgti į lietuvių ir žydų tarpusavio santykius, draudžiant susipažinti su istoriniais faktais arba jais manipuliuojant, arba nuslepiant. Todėl šiandienio lietuvio istorijos žinios liečiančios žydų gyvenimą Lietuvoje siekia geriausiu atveju tik „smetoninius“ laikus. Ir tuos pačius apgraibomis bepažinus.
Taigi, pradėsiu nuo antro R. Šimašiaus teiginio, kuris iš tikrųjų, chronologiškai turėtų būti pirmasis: „Jei lietuviai būtų antižydiški, Lietuva nebūtų tapusi prieglobsčiu žydams, o Vilnius – „Šiaurės Jeruzale“.
Tačiau įvardijimas Vilniaus „Lietuvos Jeruzalė“, atsirado didžiojo Lietuvos žydų mokslingumo šlovę įkūnijusio Elijo ben Saliamono Zalmano, praminto Vilniaus Gaonu (Išminčiumi) laikais (1720-1797). Kitaip sakant, XVIII amžiuje.
Autorius, mano supratimu, kalba tik apie „smetoninį“ laikotarpį, nes kaip tik tuo metu žodis „lietuviai“ buvo vartojamas kaip etninė sąvoka. Bet santykiai tarp lietuvių ir žydų buvo įtempti ir dėl nacionalinės, siaurai etniškai suprantamos valstybės kūrimo, ekonominės konkurencijos, ir dėl plintančio antisemitizmo Europoje.
Lietuvoje antisemitinės nuostatos visuomenėje ir antisemitiniai išpuoliai žiniasklaidoje ypač paūmėjo naciams okupavus Klaipėdą - 1939 metais. Tiesa, antisemitizmas niekada netapo valstybės politika. Tačiau, pasak istoriko dr. Vyganto Vareikio, „antisemitizmas daugiau ar mažiau buvo prasismelkęs į visus visuomenės sluoksnius“. Todėl ir valstybinėse institucijose piliečių žydų beveik nebuvo galima sutikti, karinėse pajėgose nebuvo aukštų karininkų žydų, nors ir egzistavo žydų, Nepriklausomybės karių savanorių sąjunga, turėjusi skyrius Lietuvos miestuose bei miesteliuose.
Dabar apie R. Šimašiaus klausimą, ar galima kaltinti Lietuvą kolaboravimu su naciais, jei šis kolaboravimas jokiais oficialiais formaliais būdais tiesiog nevyko? Ir apie argumentą, kad Lietuvoje nebuvo lietuviškų SS dalinių. Taigi, kol nebuvo įsteigta nacių ir sovietų nusikaltimų tyrimo komisija ir pateikti tyrimų rezultatai, argumentas dėl to, kad nebuvo suformuota lietuviškoji SS divizija, buvo niekas kita, kaip lengvas būdas išvengti kaltinimų dėl nemažo skaičiaus etninių lietuvių kolaboravimo bei dalyvavimo masinėse ir sisteminėse žydų kilmės lietuvių žudynėse.
Istorijos faktaro Arūno Bunio tyrimai, atlikti Komisijos užsakymu, atskleidė faktus, kad buvo suformuota nemažiau kaip 26 pagalbiniai lietuvių policijos batalionai (nacių dokumentuose - Litauische Hilfspolizei, Litauische Schutzpolizei), tarnavę naciams.
Tiesa, dauguma iš jų kovojo Rytų fronte, tačiau policijos batalionų sudėtis keitėsi, o batalionų junginiai dalyvavo žydų žudynėse Lietuvoje, Baltarusijoje, manoma, kad ir Ukrainoje. Saugoję įkalinimo arba žudynių vietas yra vertinami kaip dalyvavę Holokausto žydų kilmės lietuvių genocide.
Taip, pone R.Šimašiau, būdavo ir neformalių junginių. Pavyzdžiui, Raseiniuose, „Makabi“ futbolo klube žaidė ir lietuviai, ir žydai. Bet vos prasidėjus karui, keletas lietuvių kilmės žaidėjų išsivedė savo buvusius komandos draugus žydus ir juos sušaudė. Tiesa, vienas jų suspėjo iššokti per langą ir pabėgti.
Ir dar trumpa replika į R.Šimašiaus argumentą, jog „jei lietuviai būtų antižydiški, Lietuva nebūtų tapusi prieglobsčiu žydams“. Ji iš tiesų tapo ir prieglobsčiu žydams (prieš 600 metų), ir (prieš 60 metų) jų masine kapaviete. Taip pat ir tų pačių 600 metų žydų istorijos Lietuvoje kapaviete.
Kelis žodžius apie nebendradarbiavimą „oficialiais formaliais būdais“. Nežinau, ką teisingumo ministras R.Šimašius vadina bendradarbiavimu „oficialiais formaliais būdais“.
Ypatingojo būrio žudikams, išgalabijusiems kone visus senuosius Vilniaus gyventojus žydus Paneriuose, buvo mokamas atlyginimas, jei teisingai pamenu, - daugiau kaip 100 reichsmarkių per mėnesį. Ar, tarkime, parašas algalapyje po šitokio darbelio nėra bendradarbiavimas „oficialiais formaliais būdais“? Ir kam Vakaruose rūpi nutrintas argumentas, kad Lietuva, kaip valstybė, tuo metu neegzistavo. Lietuvos gyventojai egzistavo. Ir visam daugiau ar mažiau išprususiam Vakarų pasauliui - ką jau kalbėti apie garsų BBC žurnalistą - seniai žinoma, kas čia vyko nacių okupacijos laikotarpiu.
R.Šimašius teigia, kad Lietuvoje buvo didžiausias kiekis žydų gelbėtojų. Žydai buvo gelbėjami visoje Reicho okupuotoje Europoje nuo Paryžiaus iki Kauno. Kai kurios šalys, kad ir būdamos Hitlerio sąjungininkės (Ispanija, Bulgarija, Italija) sugebėjo apsaugoti nuo nacių beveik visus savuosius žydų kilmės piliečius. O Vidurio ir Rytų Europos žydų kilmės gyventojai neišvengė beveik totalaus jų sunaikinimo.
Taigi, mano žiniomis, 900 lietuvių, kurie gelbėjo bendrapiliečius žydus - daug ar mažai? Ar šie skaičiai nusako šalies kultūros lygį, moralę, humanizmą? Pasak Valstybinio Gaono žydų muziejaus direktoriaus, rašytojo Marko Zingerio, „tik objektyviai įvertinus kolaboravimo ir masinių žudynių mąstą nacių okupuotoje Lietuvoje, galima deramai pagerbti lietuvius gelbėtojus, nes pastarieji juk buvo žmonės, ėję prieš srovę, nepaisę nei nužmogėjusių žudikų, nei antisemitinės propagandos to meto lietuviškuose laikraščiuose, nei baimės būti kaimynų įskųstiems. Žmogiškumo balsas juose buvo įsakmesnis už atmosferoje tvyrančią neapykantą, spiegiančią iš nacių dekretų, plyšojančią iš garsiakalbių. Gelbėdami žydus, Teisuoliai gelbėjo Lietuvą“.
Tik objektyviai įvertinus šį laikotarpį kurio, deja, Lietuvos teisingumo ministras R.Šimašius, neturėjo galimybės objektyviai pažinti nei sovietinės, nei posovietinės Lietuvos mokyklose, suvoksime tai, ką suvokia istorikai ir suvokia BBC „Hard talk“ televizijos laidoje kalbėjęs Andrius Kubilius.
Gerai, kad R. Šimašius nori šiais klausimais padėti premjerui. Tai pagirtina. Tačiau padėti šiuo atvjeu reikėtų ne premjerui, o pirmiausia sau pačiam ir tik tada bandyti kalbėti apie Holokaustą pakelta galva.