Taip pat nė sykio neišpyliau pieno su medum, o atsakingai viską išgėriau. Sumažinau suvartojamų guminukų kiekį, nenumarinau nė vieno kaktuso, nedainavau ir tokiu būdu negąsdinau žmonių, pradėjau mokytis anglų kalbos, o ne zyziau, kad jos nemoku. Aš net sąžiningai lankiau kūno kultūros pamokas. Nežinau, ar pastebėjai, kad kartais miegodavau iki 15 valandos, išmaudžiau sniege visus tuos, kurie nusipelnė ir tuos, kurie buvo nieko dėti, grasinau supakuoti sesę į dėžę ir išsiųsti į Antarktidą. Jei tai matei, tai aš labai atsiprašau, bet jei nepastebėjai, tai gali pamiršt, ką sakiau. Ten buvau ne aš.
Kalėdų Seneli, šiais metais savo laiške Tau didžiausiomis raidėmis rašau: AŠ LABAI NORIU ŠV. KALĖDŲ PROGA GAUTI TELEVIZORIŲ. Taip, žinau, kad dovana brangi. Taip, žinau, kad krizė. Tačiau žinau ir tai, kad tu privalai padaryt vaikus laimingus!
Man labai reikia televizoriaus! Dieve, kaip seniai bemačiau nublizgintus, intelekto nesužalotus realybės šou dalyvių veidelius, reklamas, kurios man atrodo keistos. Aš net žinias seniai žiūrėjau. O taip, jau gal pusmetį nė sykio nežiūrėjau naujienų, pranešamų labai subtiliai ir ne kiekvienam suprantama forma: „Prienuose įvyko avarija. Buvo partrenkta karvė. Gyvulys nenukentėjo, tačiau žuvo pusamžis vyras“.
Taip pat užsimaniau televizoriaus dėl to, jog pasiilgau būti negerbiama. Nepakartojamas jausmas, kai televizijų programų sudarinėtojai laiko tave vaistų nuo ūminės sklerozės neišgėrusia ir transliuoja filmus, jau tūkstantį ir dar vieną kartą matytus ir retai kada turinčius vertę. Mielas Seneli, nejaugi Tu nori, kad aš ir toliau kentėčiau tokius vargus? Patikėk manimi – be televizoriaus gyventi neįmanoma!
Taip pat yra dar viena priežastis, kodėl man reikia tos stebuklingos dėžutės – mano mažoji sesutė pradėjo mane laikyti atsilikėle! Vieną sykį, kai paklausiau, kodėl visi pastaruoju metu dainuoja tas keistai skambančias eilutes ,,Ryk, žuvėdra, ryk...“, išgirdau moralą: „Tu sėdi tam savo kambary užsidarius ir nieko nesupranti“. Mažoji televizoriaus šalininkė pažėrė šimtus argumentų, kodėl verta spoksoti į ekraną bei gadinti ir taip ne per geriausiai matančias akis. Kai galų gale buvau išvadinta visiškai nenormalia, priėjau prie išvados – reikia, ne, privaloma Kalėdų proga prašyti televizoriaus. Savo atsivertimo proga visu garsu pasileidau „Tele Bim Bam“ dainą „Televizorius“ ir kartu su skardžiabalsiais vaikais traukiau „Geras daiktas yra televizorius...“.
Taigi, mano gerasis Kalėdų Seneli, prižadu, jei tik padėsi po mano eglute televizorių, daugiau nebepritarsiu Groucho Marx‘o minčiai: ,,Aš supratau, kad televizija mane lavina. Kiekvieną kartą, kai kas nors įjungia televizorių, aš einu į kitą kambarį ir skaitau knygą.“ Prisiekiu, žiūrėsiu kiekvieną penktadienio filmą, visas tas super duper laidas, tikrų menininkų pasirodymus. Ir dar: nebūsiu savanaudė. Dovana tikrai pasidalinsiu su savo draugais.
Linkėjimai nykštukams, Agnė.