Šiandieninės eglutės - kaip tuščiagarbės princesės, apkaišytos iš svečių šalių atvežtais blizgučiais, dvelkia abejingumu ir šalčiu. Rojaus obuoliukai ant šakų dirbtiniai, kaip ir pats šventės laukimas. Nebeliko užburiančios paslapties ir naivaus nuoširdumo. Juos kaip šiaudinius žaisliukus išstūmė. Naujoji karta beveik nuo lopšio auga jau „mobiliuota“ ir „ausiniuota“, džeržgianti metaliniais elektroninės muzikos garsais. Tyla tapo deficitas.
Nebemadingi tapo mokykliniai sąsiuviniai – juos pakeitė pratybos, galbūt žaismingesnės, bet atpratinančios gražiai rašyti, o dažnas net ir jų užduotis atlieka spėliodamas tarsi „Teleloto“ laiminguosius skaičius. Kam rašyti visą žodį ar net sakinį, jei pakanka atspėti vieną raidę. O jei neatspėjai - loterijos nelaimėjai. Na ir kas? Bet taip juk patogiau.
O buvo laikai, kai rašydavom iš knygos – dailyraščiu - su plunksnos paspaudimais ir atleidimais.
Dabar to nebereikia – ir maži, ir dideli vienu pirštu guviai spaudo informacinių technologijų klavišus, ir sklinda po pasaulį SMS trumpiniai, be jokių gramatikų, be širdies šilumos.
Jau retas beatmenam ilgesingą nerimą, laukiant artimo žmogaus laiško, dar rečiau patiriam džiaugsmingą pirštų virpesį, iš voko imdami nekantriai lauktą popieriaus lapelį. Į jį tilpdavo ne tik žodžiai, bet ir jausmai – meilė, šiluma, artumas, ilgesys, netgi neapykanta - visa, kuo alsuoja žmogaus širdis. Neberašom ir mes – atpratom. Kūlversčiom lėkdami paskui laiką, nebeturime laiko. Todėl skrieja per pasaulį mūsų laiškai, šalti ir negyvi – elektroniniai, užtat greiti, bet neišsiilgti.
Knygos taip pat nuolankiai užleido vietą internetui, ir tarsi pelenės pasitraukė į tolimiausias lentynas. Užtat gimtosios kalbos puošmena - žodžiai, kuriais kalbėjo mūsų tėvai ir seneliai, mobiliuotam jaunimui tampa vis nesuprantamesni, o jų kalba „turtėja“ įvairių kalbų žargonais. O kažkada knyga buvo pati geriausia Kalėdų Senelio dovana.
Kokioje pasaulio vietoje atsidursim taip skubėdami paminti savąją tapatybę, kultūrą? Kalba be taisyklių pasmerkta išnykti. Tauta be rašto – lengvas grobis. Ar neiname savęs susinaikinimo keliu?
Kalendoriuje negailestingai mažėja lapelių - artinasi Kalėdos. Su kokia nuostata mes netrukus sėsime prie švento Kūčių stalo? Ar visiems jis bus neapsimestinai šventas?
***
J.Voloskevičienė yra Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.