Pavojus demokratijai?

Apie tai klausiu ne todėl, kad piktinčiausi premjero krizės įveikimo planais ar prezidentės įsakmiu reikalavimu valdininkams: „Reikia mokėti dirbti kitaip!“ Pritariu ir vienam, ir kitam. Man atrodo, kad žmogui labai svarbu švariai mąstyti ir naudoti tikslias sąvokas, kai kalbama apie pasaulio reiškinius. Netikslios sąvokos dezinformuoja visuomenę.

Demokratijos sąvoka šiandien visiems suprantamu skirtingai – panašiai kaip Dievo sąvoka. Dažniausiai iškraipoma žodžio „demokratija“ prasmė. Kinų filosofas Konfucijus prieš 2500 m. įspėjo, kad žodžių prasmės iškraipymas kelia pavojų žmonių laisvei. Tad kas gi yra ta demokratija? Demokratija, kaip ir pats jos terminas, pirmiausia atsirado antikos Graikijoje ir reiškė valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme. Tačiau tokia demokratijos forma buvo ir iki šiol yra utopinė. Graikams priimtinesnė buvo monarchija nei apie demokratija. Antikos filosofas Aristotelis teigė, kad demokratija palanki demagogams. Žodis „demokratija“ seniai prarado savo pradinę liaudies valdžios reikšmę ir yra tapęs tik propagandiniu simboliu.

Dažnai demokratinės šalies pavyzdžiu mums nurodomos Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). JAV ir Vakarų Europos valstybių finansuojamos propagandos sraute būtent šių valstybių santvarkos yra vaizduojamos kaip tobulos demokratijos pavyzdžiai. Kitos valstybės raginamos jas kopijuoti.

Vis dėlto išskyrus nuolankius JAV pasekėjus, o taip pat – JAV finansuojamą žiniasklaidą, JAV mažai kas laiko tikra demokratine šalimi. Dviejų partijų politiniu žaidimu kuriama tik liaudies valdymo iliuzija.

Daugiau nei 50 metų JAV išgyvenęs ir visus tuos metus aktyviai politinėje veikloje dalyvavęs Vilius Bražėnas knygose „Nauja pasaulio santvarka“ (2000 m.) ir „Priminimai bendražygiams“ (2009 m.) pabrėžia: „JAV yra konstitucinė respublika, o ne demokratija. Žodžio „demokratija“ neaptiksi nei JAV konstitucijoje, nei kurioje nors iš 50-ties jos valstijų konstitucijų. <> Nežiūrint visų kalbų apie Vakarų demokratijas, demokratijos niekas neras nei JAV, nei Europoje, kiek eurų ar dolerių už tai pasiūlytų“.

O gerovė ir laisvė čia suklestėjo todėl, kad JAV yra būtent konstitucinė respublika, kurios konstitucijoje įrašyta, kad žmogaus teisės yra įgimtos, o ne suteiktos vyriausybės ir jų ji negali atimti, o tik privalo jas garantuoti. JAV konstitucijos kūrėjai griežtai pasisakė prieš demokratiją, kaip prieš pavojingą laisvei sistemą. Demokratija yra geriausias būdas apiplėšti silpnuosius.

Tai kodėl Lietuvos valdžia džiaugiasi demokratija, o piliečiai nuogąstauja dėl jai iškilusio pavojaus?

Dažniausiai žmonės demokratiją sieja su laisve. Siekdami laisvos nepriklausomos Lietuvos su laisvais piliečiais norėjome ir demokratinės Lietuvos. Tačiau Erikas Kuehneltas Leddihnas knygoje „Leftism Revisited“ įspėja, kad klaidinga demokratiją sieti su laisve. Juk vadintuose demokratiškuose rinkimuose 1940 m. lietuviai prarado laisvę, o demokratiškai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, kuris vėliau suvaržė vokiečių ir kitų tautų laisvę.

E.K.Leddihnas rašo: „Demokratija turi toleruoti ir politines partijas, kurios siekia panaikinti demokratinę santvarką. Jeigu 51 proc. žmonių į valdžią išrenka antidemokratines partijas, demokratijai ateina galas. Demokratija gali demokratiškai nusižudyti“.

Demokratiniuose rinkimuose mes išsirenkame Seimo narius, kurie vėliau iš mūsų tyčiojasi. Hermanas Funke įspėjo, kad „diktatūroje žmogus turi staugti su vilkais, o demokratijoje – bliauti su avinais“. Vilius Bražėnas rašo, kad „žodis „demokratija“ daugelį politologų ir žurnalistų pavertė politinėmis papūgomis“ – jie, išmokę tą žodį, kartoja jį visur – tinka ar ne, lyg plaktuku vinį įkala jį galvon.

Šiuolaikinė demokratija yra tik konkrečiai nenusakyta savivaldos forma, kai rinkimų teisę turintys piliečiai išrenka į parlamentą ar Seimą atstovus, kurių pažiūros maksimaliai atitinka daugumos jų pažiūras. Šie atstovai priima ir keičia įstatymus.

Tokia demokratijos atmaina turi begalę trūkumų: Seimo nariai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę, jie turi teisę pakeisti pažiūras po rinkimų, šlaistytis iš vienos partijos į kitą, juos galima papirkti, jie gali naudotis valdžia asmeniniams interesams tenkinti, jie gali keisti rinkimų įstatymus, tuo nepastebimai sukurdami galimybę patekti į valdžią vėl ir vėl ir t.t.

Geriausi įrodymai, kad šalyje tokia demokratija nėra teisinga, yra priimami sprendimai, kuriems nepritaria dauguma gyventojų, kai Seimo nariai tyčiojasi iš piliečių ir atvirkščiai, kai valdžioje išlieka iš Seimo ir Vyriausybės neatsistatydinę žmonės, kurie pažeidė įstatymus, kai Seimo nariai abejingai stebi, kaip piliečiai iš šalies bėga į užsienį.

Pernai praradome tiek žmonių, kiek gyvena Šilutėje, tačiau demokratiškai išrinktai valdžiai savos šalies piliečiai vis tiek nerūpi. Tokia demokratija yra tik nesusipratimų kaleidoskopas. Tai kokiai demokratijai iškilo pavojus? Mes ir toliau rinksime Seimą, kuris ir toliau tariamai atstovaus mums. Tai ar verta dėl tokios demokratijos bliauti su avinais?

Nevertėtų, jei turėtume tikrą konstitucinę respubliką, kurios konstitucijoje būtų įtvirtintas respublikos valdžių atskyrimas – kaip kad JAV konstitucijoje, jei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje genialių teisininkų nebūtų įbruktas 60 straipsnis, nurodantis, kad „Seimo narys gali būti skiriamas tik ministru pirmininku ir ministru“, ir 61 straipsnis, sakantis, kad „Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą ministrui pirmininkui, ministrams...“.

Kai Seimo nariai klausinėja savęs, kaip ministrų, ir atsakinėja sau, kaip Seimo nariams, kai leidžia sau įstatymus ir juos laužo, kai nekovoja su korupcija, dėl tokios demokratijos verta bliauti su avinais, nes išsigimsta ir respublika.

Romėnai dar 454 metais prieš Kristų sukūrė pirmąją konstituciją, kuri varžė valdovų, o ne tautos galią. Įstatymą turi parašyti ir patvirtinti valdomieji, o ne valdantieji.

Priėmus JAV konstituciją, mokslininkas ir politinis veikėjas Benjaminas Franklinas vienos moters paklaustas „ką jūs mums davėte?“, atsakė: „Respubliką, ponia, jei sugebėsite ją išlaikyti“. Pilietinis budrumas yra valstybės savisaugos šaltinis.

Kas atsitinka, kai politiką, rinką, net mokslą užplūsta apsišaukėliai ekspertai? Kai staiga atsiranda autoritetų, pasirengusių tapti bet kuriuo ministru, kurie pasiryžę palaikyti arba paneigti bet kokį požiūrį? Tada visuomenėje didėja painiava ir nepasitikėjimas. Pilietis, bombarduojamas painios informacijos, nežino, kuo tikėti, nes daugiausia kalba demagogai. O inteligentijos valdžia nesiklauso, todėl pirmoji nustoja kalbėti ir tampa paralyžiuota.