O jau kas nepatingės gaminti skilandį, kas Europos vartotojams pateiks jį žaljovario (gluosnio) medinėse skrynelėse, nes būtent jose perpjautas skilandis būdavo išlaikomas net iki penkerių metų, tas tikrai taps pirmuoju savo sąžiningu darbu užsidirbusiu Lietuvos milijonieriumi.
Todėl mano supratimu, sūduviams (suvalkiečiams) jau būtų pats laikas iš Lietuvos mėsos gamintojų-gadintojų prisiteisti milijonines sumas už skilandžio vardo diskreditaciją, už tai, kad jie iš vis nesuvokia skilandžio gamybos technologijos ir be jokios gėdos naudojasi suvalkiečių gaminio vardu. O visus šiuos mėsos gamintojų-gadintojų niekalus vadinti tikruoju savo vardu – rūkytos mėsos - nemėsos su salietra gumulais.
Didžiausiai visų lietuvių ir ypač sūduvių gėdai netikšos valdininkėliai jau suspėjo Europos Sąjungoje įteisinti salietruoto mėsos gumulo receptūrą ir sulyg savo protelių išgales pavadino tą Lietuvos mėsos gamyklų cheminių auginimo stimuliatoriais skatintų ir genetiškai modifikuotais dirbtiniais pašarais maitintų paršų sūrų kancerogeninį salietruotos mėsos-nemėsos gumulą - “skilandžiu”.
Dar ir dabar Sudūvoje yra mokančių pagaminti tikrą skilandį.
Lietuvos baltųjų veislės kiaulė prieš pjaunant turi būti visą mėnesį maitinama tik ąžuolo gilėmis, negalima duoti bulvių ir miltų, nuo kurių kiaulė prisiaugina taukų ir patižusių lašinių.
Lapkritį paskerstos kiaulės mėsa kapojama ką tik išskobtame ir tik žaljovario (taip gluosnį vadina sūduviai) lovyje, - žaljovario syvai išlaiko mėsos raudoną spalvą (salietrą skilandin deda tik visiški goželiai, vėplos), stambiai kapota mėsa išmaišoma su stambiai kapotų kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir kolytos sėklelėmis (sūduviai puikiai pažįsta šią prieskoninę žolelę, juolab, kad jis mėsai suteikia saikingai jaučiamą česnako aromatą ir negadina mėsos, kaip tikras česnakas. Kitiems pranešu, kad tai yra dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense) - bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalas).
Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai, suveržiama medinėmis lentutėmis, šaltoje vietoje savaitei gerai paslegiama (didžiausia gėda tiems namams, kurių skilandyje būdavo likę oro tarpai) ir kabinama ant namo aukšto į šalia kamino pastatytą žaljovario (gluosnio) lentų spintą (kitas medis netinka).
Spintos apačioje iš kamino yra skylė, pro kurią įeina dūmai, ir tokia pat skylė į kaminą yra spintos viršuje, pro kurią dūmai į kaminą išeidavo. Jau pati skrandžio ar kiaulės pūslės plėvė apsaugo nuo gyvių ar bakterijų patekimo į mėsą, bet neblogai padeda ir aitrūs dūmai.
Sūduviai žinojo, kaip ką vadinti: aštrūs būdavo daiktai, aitrūs dūmai, graudūs valgiai.
Nedaug į spintą dūmų pakliūdavo, bet jų pakakdavo, kad nuo nepageidaujamų gyvių apsaugotų ir šaltų dūmų apgaubtas skilandis fermentuotųsi (raugintųsi) kelerius metus. O iš kiaulės pūslės yra gaminami darata arba kindziulis, - jiedu yra ovalo formos, taip pat fermentuojami šaltų dūmų apgaubtyje, bet mažiau laiko.
Daratas, kinziulius ir skilandžius rūko rūkyklose tik visiški neišmanėliai ir tinginiai, arba, kaip sūduviai sako - “goželiai”, kurie nesupranta kuo skiriasi fermentuotos ir rūkytos mėsos skoniai, aromatai ir netgi konsistencijos.
Bet tie smaguriai sūduviai, kad juos kur galas, vien tuo nepasitenkindavo: dėdavo ant stalo juodos ruginės duonos, keptos ant kopūstų lapų, dėjo kietos rūgščios naminės grietinės. Liepė teptis ant duonelės grietinės, ant viršaus suraityti skilandžio riekę ir dar taip paragauti.