Straipsnio esmė aiški. Eilinis pasispardymas prieš bet kokią logiką, nekalbant apie sąžinę ar Lietuvos valstybės ir visuomenės interesų pamynimą.
Autorius siūlo privatizuoti miškus ir išvaikyti urėdus bei girininkus. Ta pačia schema, kaip įvairiose valdžios institucijose pastaruoju metu atsikratoma patyrusių specialistų, juos keičiant svainiais ir kito plauko giminaičiais, dar vadinamais “politinio pasitikėjimo” asmenimis.
Tai, kad šie garbūs asmenys turi, švelniai tariant, menką supratimą apie jiems patikėtą ir svarbią valstybei bei visuomenei veiklos sritį, atrodo, mažai ką jaudina. Vaizduotei pagyvinti čia tinka posakis “įleisk ožį į daržą”.
Gerbiamą Ruželę tai jaudina dar mažiau. Pirma mintis, perskaičius šias tezes – straipsnis užsakytas. Tiesiog instinktyviai tą pajutau, nors tos užsakymų virtuvės nelabai težinau. Tvirčiau pasijutau skaitydamas daugybę komentarų, kur broliai ir seserys lietuviai teigė tą patį – užsakytas. Pasijutau vėl stovįs ant žemės. Kas užsakė? Tai palikime skaitytojų fantazijai, nors kaip ir obuolys nuo obels ji neturėtų per daug bėginėti. Ieškok, kam naudinga. Ir pataikysi pirštu į akį.
Kas neskaitė šio opuso, perbėkime per pagrindines Ruželės straipsnio mintis.
“Kodėl neigiamai žiūrima į miškų privatizavimą?” – retoriškai klausia jis. Tikrai, kodėl? Štai pavyzdys – vienas daugelio straipsnio komentarų: “Straipsnio autorius tiesiog trykšta privatininkų interesais, kartu niekindamas valstybinį sektorių. Privatizuoti, t.y. prichvatizuoti liko nedaug, tik „ Lietuvos geležinkeliai“ ir valstybiniai miškai.
Kritikuodamas valstybinį sektorių autorius pats sau prieštarauja teigdamas, kad per 20 nepriklausomybės metų ir valstybinių miškų plotai tik didėjo“ . Negi tai vienas iš urėdijų blogai dirbamų darbų? Grynai oligarchinis užsakytas straipsnis.” Tiesiog negaliu nesutikti su komentaro autoriumi.
“Argumentai, kad miškai (privatizavus) būtų staigiai iškirsti, yra nelogiški, - rašo Ruželė. - Nes tai turėtų galioti kitoms nuosavybės formoms, kad ir sodams. Sodai turėtų būti iškirsti malkoms. Šį teiginį ar frazę perskaitęs mąstantis žmogus galėtų pagalvoti tik viena: “Bėk ir rėk”. Pirmyn, tautiečiai, į savo sodus kirsti obelų ir slyvų malkoms. Ar kam gali ateiti į galvą panašus absurdas?
Juokas pro ašaras, kai autorius nuo sodų, kuriuos mes tuojau visi kirsime, pereina prie dvarų. Kam iš skaitančiųjų dvaras ir miškas tapatinasi? Na, nebent su viduramžiais grįžtančiais namo į dvarą medžiokliais. O ką turi bendro dvaras – žmogaus buveinė – ir miškas – kompleksinė gamtinė ekosistema?
Pasirodo, turi. Privatininkai dvarus prižiūri geriau, tad ir miškų laukia toks pat šviesus rytojus. Čia jau Šiaurės Korėja kvepia. Kinija savo žavių pandų privatizuoti kol kas neleidžia. Bet jos, ko gero, būtų geriau prižiūrimos privatininkų? “Viagra” tablečių joms nebereikėtų? Turguje ratelį šoktų?
Autorius rypauja, kad valstybiniame miškų sektoriuje švaistomos lėšos. Urėdijos tesugebėjo į senkančią valstybinio biudžeto arteriją įšvirkšti menkus 15 mln. litų.
Toliau – daugiau, toliau į mišką – riebesni partizanai. Šit mūsų kaimynė Latvija tvarkosi puikiai, teigia Ruželė. Urėdijose – daug mažesnis dirbančiųjų skaičius. Efektyvumas – daug didesnis. Kaipgi kitaip. Ligoninėse, atleidus gydytojus, pacientų skaičius tikrai sumažėtų. O lavonų tikrai gerokai padaugėtų. Tai, kad Latvijos urėdijos davė merdinčiai valstybės ekonomikai didesnį pelną, iškirsdamos daug daugiau miškų ir nustumdamos Latviją į antrą vietą pagal miškingumą Baltijos šalyje – autoriui nė motais.
Urėdijas mes, Lietuvos žmonės, išlaikome iš savo kišenės, teigia Ruželė. Jokios naudos jos mums neduoda. Tik kodėl tada 81 proc. Lietuvos gyventojų – kategoriškai prieš miškų privatizavimą ir urėdijų naikinimą?
Čia drįsiu kiek pafilosofuoti. Tikiu tautos išlikimo instinktu. Juo ir remiasi lietuviai, instinktyviai priešindamiesi privatizavimui.
Istoriją žinantys piliečiai puikiai prisimena, kad tarpukario Lietuvoje urėdas ir girininkas buvo visų gerbiami žmonės, vos ne visuomenės šviesuliai. Ir privatizuoti miškų tarpukaryje niekas net neplanavo. Godumas nebuvo toks didelis.
Autorius, žino privačios nuosavybės pranašumą siaubiant gamtos išteklius. Bet nesuvokia, kad gali atsirasti žmonių, kurie per Jonines nešoka aplink laužus sužinoję, kad pagaliau miškai bus privatizuoti. O jų – absoliuti dauguma. Taip kad panašūs visiškai neargumentuoti straipsniai ne ką tepadės privatizavimo šviesuliams. Nenori lietuviai prarasti savo gamtos – ir viskas. Nenori jie užtvertos Lietuvos.
Čia pat, naudodamasis proga, turiu atsiprašyti privačių miškų savininkų, kurių asmeniškai pažįstu ne vieną ir ne du – tikrai nepilu jūsų į bendrą vienadienio pelno besivaikančių asmenų katilą. Ir tautiškumas, ir kova už gamtinį paveldą savo privačioje teritorijoje jums daro didelę garbę.
Toliau net nepatogu cituoti šį autorių, bet teks. Nežiūrint, kaip rašoma, privatizavimo “priešininkų riksmo”, Čepkelių rezervatas nebus aptvertas tvora. O gaila. Negi ir jį jau susiruošė privatizuoti? Kaip ten su Stelmužės ąžuolu reikaliukai? Ne, ramina autorius, jų neprivatizuos. Kol kas.
Tenka lenkti galvą prieš milijonierius, jų nuoseklumą ir išradingumą. Jų instinktai – kiti, nei tautos. Akivaizdžiai jaučiama, kad beveik nieko neliko privatizuoti, o apetitai auga. Liko tik gamta.
Nelyrinis nukrypimas. Kultūros paveldo objektai - tokie kaip Gedimino pilis. Man teko telefonu pabendrauti su Kultūrinio paveldo departamento direktorės pavaduotoju A.Degučiu. Dėl mano šviesios atminties senelio, Lietuvos liaudies rašytojo, nacionalinės premijos laureato Juozo Paukštelio memorialinio namo-muziejaus Kėdainiuose privatizavimo. Ponas A.Degutis pareiškė, kad tai visiškai atitinka įstatymo raidę ir dvasią.
Tą patį norėjo organizuoti ir V.Uspaskicho vadovaujama komanda jau seniau, bet ankstenės kadencijos Seimas tam nepritarė. Dabar – jau kita kalba. Ponas Degutis taip įsitikinęs savo teisumu, kad nepijojo man pasakyti, jog ir Gedimino pilį galima privatizuoti. Štai taip, mielieji. Šie žmonės “saugo” mūsų kultūrą, gamtą, ateitį.
Nuoširdžiai manau, kad tautoje kritinė masė pasipriešinti panašiems dalykams Lietuvoje yra. Ir mes tą įrodysime. Mūsų miškai liks tautos dvasia, mūsų “žemės gyvosiomis mintimis”.
***
A.Knystautas yra Judėjimo “Už gamtą” vadovas.