Šį teiginį galima pailiustruoti kad ir kasdieniais vaizdais: visi urmu puola į visuomeninį miesto transportą, ką tik ryte atidarytą banką, parduotuvę, turgavietę ar, galiausiai – nomenklatūrinių sentimentų kupiną akcijų mugę šalies akropoliuose. Visa tai stebint iš šalies darosi juokinga, o pačiam įsitraukus į šį sūkurį – pikta ir apgailėtina.
Pikta dėl masiškai žmonių garbinamų artefaktinių fetišų – ar tai būtų daiktai, perkamos paslaugos, ar kalbančios galvos iš televizorių dėžučių, o apgailėtina dėl asmeninio nevalingo įtraukimo į masinius judėjimus su plačiai plevėsuojančiomis akcijų, projektinių veiklų, integracijų ar skambių dialogų vėliavomis.
Įdomu, kaip tokioje vakarietiškos kultūros apraiškų – o gal rudimentų? – kupinoje Lietuvos visuomenėje atsiranda ši baimė kažko nesuspėti. Matyt, atsakymo ieškoti toli ir nereikės, nes užtenka pažvelgti į tai, kas turi teisę priimti sprendimus, o kas lieka tais, kurie šiuos sprendimus sugeria ir norom nenorom vykdo. Įmantriau kalbant – kokio pobūdžio šalyje yra viešasis ir politiškai orientuotas diskursas.
Galbūt pasirodysiu kiek naivus, bet šį diskursą dviejų stovyklų susikalbėjimo prasme mėginsiu analizuoti pragmatizmo ir makiaveliškų nuostatų plotmėje. Žinoma, egzistuoja ir begalė kitų galimų plotmių, kurių šviesoje nagrinėjamas reiškinys nušvistų dar ryškesnėmis spalvomis.
Žvelgiant iš pragmatinių – naudos siekimo – pozicijų, siekis nuolat pirmauti ir visur suspėti pirmiausia parodo eksploatacinio pobūdžio bendravimą kito žmogaus atžvilgiu, o kartu atskleidžia ir sovietinio paveldo socialistinės gamybos „lobyną“ viršyti nustatytas penkmečio planų normas.
Nors toks darbinis didvyriškumas neretai ir nulemia tam tikrą viršenybių palankumą atskiram individui, siekiančiam aukštesnės karjeros organizacijose, tačiau užgožia tikrąją žmogiško buvimo vertę. Tokiu būdu kitas žmogus tėra viena iš daugelio kapitalo kūrimo mašinerijos sudedamųjų dalių – bevertė, beveidė ir be savo vidinių išgyvenimų, nes pastarieji visagalėms kapitalo saugykloms tiesiog nereikalingi.
Tai bemaž susisieja ir su kafkiškuoju žmogiškos egzistencijos absurdu, kai norint suprasti tiesą tenka beprasmiškai suktis užburtame proceso ar patekimo į pilį (suprask – pas išrinktuosius) socialiniame rate. Vadinasi, tokio pobūdžio pirmavimas dažniausiai ir yra sietinas su kito žmogaus išnaudojimu, o toks stachanovietiškas lenktyniavimas anaiptol nėra išnykęs politinis reiškinys, prasidėjęs dar Donbaso anglies kasyklose, bet greičiau naujas formas sparčiai įgaunantis paveldimas, drįsčiau teigti, archetipas, ypač gajus šiuolaikinių organizacijų vadybos filosofijoje bei psichologijoje (etikos, matyt, net nereikėtų šioje vietoje ir minėti).
Kita vertus, baimė nesuspėti ir žūtbūt pirmauti daugeliu atvejų sąlygota ir dominuojančios dabartinės darbo rinkos diktuojamų madų, ciniškai išreiškiamų pasakymu: jei nepatinka, į tavo vietą nori 20 tų, kuriems patiks. Tad net ir turint vadybos ar kitos socialinių mokslų šakos magistro laipsnį belieka įnirtingai kovoti degalinių, raštinių ir kitokio plauko kontorėlių prieigose, kad tie likę 20 neužimtų tariamai taip geidžiamos vietos.
Aptariant pirmavimą kitų sąskaita makiavelizmo fone, išryškėja kito žmogaus svarba tenkinant asmeninius interesus ir nuožmiai siekiant karjeros, kai lipama per kitų galvas. Dar prieš kelis šimtmečius Florencijos didikas Niccolò Machiavelli savo veikale „Valdovas“ taikliai iššifravo populiarųjį šūkį „Tikslas pateisina priemones“, nurodydamas kitų žmonių išnaudojimo galimybes siekiant naudos sau. Pavyzdžiui, aptartu atveju neretai paminamos visos moralinės, vertybinės ar žmogaus orumo normos.
Turbūt daugelis yra matę, kai vadovai dažnai neteisėtai prisiimama nuopelnus, pasiektus eilinių darbuotojų iniciatyvomis ir veiklumu. Kaip bebūtų apmaudu, sistema tarnauja ne visuomenei, bet keletui jos sluoksnių atstovų, kurie savo ruožtu tai nesąmoningai perima kaip arba savęs įtvirtinimo galimybę saugiai susigyvenant su savo neurotiniais polinkiais – nerimu, baimėmis, vienišumu, nesaugumu ir pan., arba dar blogiau – tai sąmoningai suvokia ir naudojasi tuo, siekdami dar didesnės įtakos priimant sprendimus bei ardant tarpkultūrinį dialogą su kitomis visuomenės grupėmis.