Aš manau, kad visi kunigai, kuriems priklauso mokyklos, turėtų taip pat daryti, nes be Šventosios Dvasios pagalbos, mes negalėsime būti Dievo įrankiais šiandieninėje aplinkoje. Pirmą kartą atėjęs pas dvyliktokus, tikėjausi rasti ant tikėjimo pamatų pastatytą namą ir užbaigti paskutinius jo darbus.
Bet tai buvo tik mano iliuzijos. Šiandien suprantu, kad tikėjimo pagrindus pirmiausia turi įskiepyti tėvai. Filosofas Stasys Šalkauskis pasakytų, kad už tai yra atsakingi ne tik tėvai ir mokykla, bet ir visuomenė.
Kai pradėjau mokytojauti gimnazijoje, tikybos kabineto nebuvo. Paprašęs jo, gavau direktorės atsakymą, kad reikės laukti. Nuolankiai tai priėmiau ir viltis dėl jo palikau ateičiai. Taip su knygomis ir kitomis pamokose reikalingomis priemonėmis keliaudavau po visus kabinetus. Vėlesni visi mano prašymai gauti kabinetą atsimušdavo lyg į sieną.
Klausdavau, kodėl yra tokia neteisybė, kad etikos mokytoja turi erdvų kabinetą, o tikybai vietos nerandate? Kodėl „Aušros“ gimnazija leidžia naudotis kitai mokyklai savo kabinetus, o mūsų gimnazijos mokytojai priversti būti keliauninkais?
Tik kasdienė malda Šv.Dvasiai suteikdavo stiprybės nešti šį kryžių, tačiau paskutinė mokyklos direktorės Bronislavos Volungevičienės pašaipa, kad vietoj pamokoms skirtų priemonių, t.y. kompiuterio ir projektoriaus (kuriuos nusipirkau už savo lėšas), galėčiau nešiotis plytas, priminė prieš daugelį metų Jėzaus patirtas patyčias.
Man teko didelė garbė dirbti Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kadangi ji yra pirmoji Lietuvoje įkurta lietuvių gimnazija. Šiandien joje dirba daug puikių pedagogų. Tačiau jai yra didelė negarbė, kad šių dienų vadovai negalėjo rasti vietos mokykloje esančiam pašventintam kryžiui, norėjo, kad išneščiau jį į buvusias Marijonų vienuolyno patalpas.
Gerai, kad tam paprieštaravo kunigas Vytautas Brilius, kuris pasakė: „Aš neskatinsiu, kad iš mokyklos būtų išnešami kryžiai“. Spaudoje skaičiau, kad Italijoje jau nebegalės mokyklose kabinti kryžių, tačiau Kauno „Aušros“ gimnazija tai padarė pirmiau.
Suprasdamas Jėzaus žodžius, kad tikėjimas be darbų yra miręs, stengiausi juos pritaikyti veikloje. Nusipirkau už savo lėšas autobusiuką ir su mokiniais apvažiavome ne vieną Lietuvos šventovę, dalyvavome Vilniuje Taizė renginyje, organizavau trijų dienų „Alfos“ savaitgalį br. Jonitų vienuolyne, o rekolekcijose pas br. Elijų, kur dalis mokinių net pasišventė Šv.Mergelei Marijai, dalyvavome ne vieną kartą. Po pamokų mokinius ruošiau Sutvirtinimo sakramentui.
Bet žmogaus kūnas yra trapus ir pažeidžiamas. Praėjusį rudenį susirgau ir du mėnesius negalėjau dirbti gimnazijoje. Nors esu baigęs S.Šalkauskio kolegiją, dabar tęsiu teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Žiemos sesijos metu (į ją esu išleidžiamas direktorės įsakymu), netikėtai į katechetinį centrą mane iškvietė koordinatorė Inga Rakauskienė ir pareiškė, kad gimnazijos direktorė kreipėsi į centrą, pageidaudama kito tikybos mokytojo, nes yra nepatenkinta mano veikla.
Savo prašymą direktorė motyvavo tuo, kad rudenį mokykloje nevyko tikybos pamokos ir dabar nevyksta.
Dėl šių priežasčių Katechetikos centras į gimnaziją siunčia kitą tikybos mokytoją, kuri perims iš pradžių pusę, o vėliau ir visas likusias mano pamokas. Taip pat mane įspėjo, kad čia yra „švelnus variantas“.
Po sesijos pirmiausia nuėjau pas direktorę. Ji išvardijo jau minėtas priežastis ir klausė, ar turiu kitą darbą. Neatlaikęs psichologinės įtampos po dviejų dienų parašiau pareiškimą, prašydamas atleisti mane iš darbo.
Aš manau, kad dėl susirgimo ar studijų neįvykusios tikybos pamokos nėra tikrosios priežastys, kuriomis neįtikau mokyklos direktorei. Patekęs į pliuralistinės visuomenės mokyklą su skirtingos filosofinės ugdymo nuostatomis, išsiskyriau aiškiu požiūriu į katalikišką ugdymą, kuris kai kuriems pasirodė varžąs laisvę.
Tokia situacija įpareigojo mane būti tiesakalbiu ir nepataikaujančiu. Priežastys, manau, dar yra ir šios, kad esu prisidėjęs prie vokiečių kalbos 11 klasės vadovėliuose visuomenei paviešinto nekrikščioniško šeimos modelio pasmerkimo, taip pat daviau interviu „Kataliko“ laikraščiui (apie tikybos mokytojo darbo sąlygas gimnazijoje) 2009 metų Nr. 22. O galbūt šios mokyklos vadovai dar nėra pasiruošę vieną globalią auklėjimo sistemą (komunistinę) pakeisti kita – krikščioniškąja, kurią taip užsidegęs skleidžiau?
Taigi, šiandien tie, kurie aukoja savo gyvenimą dėl įsitikinimų, turi tylėti, jei nenori prarasti darbo, o netylintys turi pasitraukti, nors ir supranta krikščioniškųjų asmenybių ugdymo svarbą. Norėčiau visus pakviesti nelikti abejingais – tegul ši istorija išjudina mumyse snūduriuojančia, bet neįmigusią dvasią.
Šiandien vyksta didelė kova už vertybes, kurios yra pamatai ateities kartoms. Privalome jungtis kovai. Jei nieko nedarysime šiandien, blogis susivienijęs sugriaus visų mūsų gyvenimus.
Nerašyti šios istorijos, reikštų pasiduoti, užmerkti akis visam tam, kas vyksta. Šventoji Dvasia neleidžia man būti pasyviam, o svarbiausia – tylėti, nes kaip Jėzus sakė: „Jei šitie tylės - akmenys šauks“.
Neleidžia man tylėti vaikų ir jų tėvų parašai, kurie nesutinka su direktorės sprendimu, kad „jų mylimiausias“ mokytojas turi išeiti „savo“ noru iš mokyklos. Ar kur nors kada nors girdėjote, kad vaikai mokykloje iškabintų palaikymo plakatus ir patys organizuotų parašų rinkimą už tikybos mokytoją? Ar taip elgdamiesi jie nėra šviesos kariai? Mokykloje surinkta 178 vaikų ir 77 tėvų parašai, palaikantys tikybos mokytoją, jie įteikti direktorei, bet viskas veltui.