Prezidentės atsakymas buvo: “Pati fizinės baimės nejaučiu. Grįžau į Lietuvą, nors galėjau gyventi geriau ir uždirbti daugiau užsienyje. O kalbėti apie tai kas būtų, jeigu būtų, neverta“.
Citata apytikslė - nespėjau užsirašyti. Suklusau. Ir paklausiau savęs, kaip pasielgčiau aš pats, jeigu „kas būtų“. Nedvejodamas atsakiau sau, kad būčiau likęs ir kovojęs. Tai dariau sovietų laikas XX a. aštuntajame dešimtmetyje.
Žinau, tikrai, kad vienas toks nelikčiau. Tad kodėl prezidentė D.Grybauskaitė išvengė tiesaus atsakymo į berniuko tiesų klausimą? Juk prezidento atsakymas vaikui - ir mums visiems - turėtų skambėti aiškiai, trumpai ir nedviprasmiškai, taip, kaip jau įprasta prezidentei: „Niekur nebėgsiu. Liksiu su tauta. Kovosiu“.
Gal kaip privatus asmuo D.Grybauskaitė yra kuklus žmogus, nemėgstantis aukštų frazių, bet prezidento atsakymas turėjo būti kaip tik toks. Juk ir Vasario 16-tąją švenčiame, ir jau greitai Kovo 11-oji.
Pats argumentas „galėjau užsienyje gyventi geriau“ lyg ir turėjo skambėti kaip pasiaukojimo įrodymas? Bet D.Grybauskaitė juk negrįžo į pilietinio karo, skurdo, bado ir maro, banditų nuniokotą kraštą, prie Lietuvos sienų stovint milijonui rusų karių. Faktiškai ji uždirba Lietuvoje tiek pat, kaip ir Briuselyje. Prie sienų kol kas (nors NATO yra Rusijos įvardinta kaip grėsmė Rusijos saugumui) Rusijos kariuomenė nestovi, o šalyje, nors ir išgyvenančioje ekonominę ir – užkulisiuose - politinę krizę, chaoso irgi nesimato.
Švedijos telefonų adresų knygose (kiekvieno švedo namuose) septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo įrašai, skelbiantys, kad „agresijos prieš Švedijos Karalystę atveju bet kokios kalbos apie pasidavimą ir beprasmę kovą viešoje erdvėje yra niekas kita, kaip gandai ir melas“.
Klausiu savęs dar kartą: kodėl į paprastą klausimą berniukas negavo paprasto ir laukiamo atsakymo? Gal prezidentė tikrai tiek nuoširdi, jog ji žino, kad nežino ar ji bėgtų ar liktų?
Kita vertus, ko čia smulkintis. Na, nepasakė kažko prezidentė vaikui. Vis dėlto bent jau man peršasi mintis, kad vaikas mums netiesiogiai kažką pasakė danų rašytojo Hanso Kristiano Anderseno pasakos „Karaliaus nauji drabužiai“ berniuko lūpomis. O gal aš klystu? Gal. Juk Vasario 16- toji. Emocijos, žinote...