Nesuprantu ir jau nebesuprasiu (jau ne pirmas kartas – buvo signatarų „A†A kalnelis“ Antakalnyje) Signatarų klubo, jo prezidentės Valionytės veiksmų, netgi tų veiksmų logikos. Naivoka tikėti, kad, tarkim, tik R.Valatka, aš, gal dar vienas kitas nežinojome apie klubo prezidentės Birutės Valionytės iniciatyvą „kaulyti“ (toliau be kabučių) vieno aukščiausių Valstybės apdovanojimų signatarams.
Šį kartą, kaip niekad gerai, suprantu prezidentės komandą – Jos uoliąją Prezidentūrą. Kovos už prezidentės reitingus priemonės, taktika, strategija, naudojama nepraleidžiant nei smulkmenų, nei stambių galvų kirsdinimo. O reitingai nekyla (neteigiu, kad krenta), jų nebeprilaiko nei CŽV kalėjimų „gal būt buvimas“, nei gal būt visuotinis pedofilų užkratas – ypač jėgos (ar valdžios?) struktūrose. Konservatorių Vyriausybė ant Prezidentės reitingų aukuro jau paaukojo gabų ministrą Vygaudą Ušacką, signatarą Mečį Laurinkų.
Ir štai unikali proga! Signatarų klubas, prezidentė B.Valionytė pasisiūlė apdovanojimui. Net jeigu ir ne pati (kas tai dabar galėtų paneigti – visi juk tiki prezidentės įgarsintoju L.Balsiu!), jeigu idėja pakaulyti apdovanojimų signatarams kilo patiems reitingų kėlimo iniciatoriams, - negalėjome, prezidente B.Valionyte, neturėjome jokios teisės – vardan tos Lietuvos! – dalyvauti smunkančių reitingų diržų veržime!
Signatarų klubas – ne politinė opozicinė partija. Signatarų klubas – ne žiniasklaidos magnatas, galintis, turintis teisę, pagaliau, pareigą, daryti įtaką valdžios struktūrų veiksmams ar pačioms struktūroms. Signatarų klube nekalba vienas už visus, ypač ko nors kaulydamas. Asmeniniu reikalu negali būti kalbama už kitą be jo žinios ar sutikimo.
Signatarų klubas – uolus savo ir jo narius signatarus išrinkusios tautos kūdikio – Nepriklausomos valstybės - egzistencijos puoselėtojas. Visiškai tuščias reikalas Signatarų klubui bandyti paveikti, juolab „perauklėti“ Prezidentę elgtis taip, kad vis dar ant rankų nešiojanti tauta, Ją, kad ir netyčia, iš rankų išmestų. Prezidentė kalba tik tai, ko žmonės pasiilgę išgirsti. Kitko Ji tiesiog nekalba.
Prezidentė Vasario 16-ąją pasiuntė Tautai signalą (nekartosiu – daugelio tautiečių išmoktas ir šimtais komentuojamas). Prezidentei B.Valionytei reikėjo (būtinai) susiprasti ir jau po to dar ir dar nebekaulyti ordinų, net jeigu “braliukai” latviai ir bičiuliai estai yra būtent taip garbingai pasielgę su savo Šalių Nepriklausomybės pionieriais.
Signatarai netgi nežinioje, kuo šiandien užimta prezidentė (žiniasklaida tai žino!). Vėl gi, kas gali tai paneigti, kad tuoj po Prezidentūros „laisvės“ nuo ministro V.Ušacko atgavimo, nedelsus pavyko pasisiūlyti, kad mūsų prezidentę priimtų pats Barackas Obama.
Belieka džiaugtis, kaip gerai imta tvarkytis Rytuose. Latviai su estais „verčiami“ dalyvauti pergalės prieš fašizmą šventime, mūsų prezidentė pakviesta „jai patogiu laiku“. Maža smulkmena, - kur vykti pirmiau: į Maskvą ar už Atlanto?
Signatarus pavertus kaulytojais, – tikras dalykas, dėl kurio ir prezidentei, ir Jos kanceliarijai neteks raudonuoti prieš žmones. Kovo 11-ąją gausim po ženkliuką. Až paimsiu, - tai istorijos dalis. Tik visai nesvarbu, kaip jį perduos – ar Seimo kanceliarijos tarnautojas, ar seniūnas. O štai signataro ženklelio nenusisegsiu. Ne todėl, kad auksinis. Todėl, kad jis man šventas ir pašventintas.
Todėl ir nenoriu - kategoriškai nenoriu, - kad dar ar vėl būtų kur nors kaulijama iš Valstybės mano vardu. Nenoriu, kad dažna proga Tautai būtų vis teigiama, netgi įrodoma – signatarai ne “ubagai”. Jie – dvasios ubagai.
Noriu, kad Signatarų klubas saugotų ir puoselėtų didžiausią Kovo 11-osios palikimą – Laisvę. Laisvę valdyti savo Valstybę, kurti, gyventi pagal savo Valstybės Konstituciją. Laisvę reikšti savo nuomonę apie žmogų, nepažeidžiant jo teisių, girti ar peikti valdžią ar jos galvas.
Tam reika politinės nuovokos, aukšto intelekto, pripažinimo tautoje ir visiškai nebūtinai – valdžios labirintuose.
Signatarų klubo, vienijančio Liteuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarus, prezidento pareigos – nei perkamos, nei paveldimos. Todėl ir siūlau, permąsčius signatarų vertybes, neteikiant pirmenybės kaulijimams, pasirūpinti Signatarų klubo prezidentu iš Gedimino Ilgūno, Kazimiero Motiekos ar Liudviko Sabučio asmenybių (čia pagal ABC).
Linkiu kolegoms signatarams geros sveikatos, ilgo gyvenimo, o sulaukus 2040-ųjų priimti iš J.E. Valstybės prezidento rankų vieną aukščiausių Valstybės apdovanojimų. Už Kovo 11-ąją. Už tai, kad per penkiasdešimt metų nei nūdienos, nei ateities prezidentai neišbarstė mūsų Tautos ir Jos išrinktų signatarų taip puoselėtos Nepriklausomybės.
Trakai, 2010 m. vasaris 20 d.