Kaip žinia, kad jei norite įvaikinti savo sutuoktinio vaiką, gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybai turite pateikti daugybę dokumentų, nors tokių dokumentų niekas niekada neprašo, jei Jūs auginate ir auklėjate neįvaikintą savo sutuoktinio vaiką. Tai lyg ir reiškia, kad kol nenorite auginamo vaiko įvaikinti – niekam Jūs labai ir nerūpite.
Sutuoktinio vaiko įvaikinimui reikia pateikti šiuos dokumentus:
- prašymą dėl konkretaus vaiko įvaikinimo;
- paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
- santuokos liudijimo kopiją;
- sutuoktinio, kurio vaiką norima įvaikinti, rašytinį sutikimą įvaikinti;
- vaiko tėvo ar motinos, kuri yra vaiko biologinis tėvas ar motina, mirties liudijimo kopiją;
- įvaikinamo vaiko gimimo liudijimo kopiją;
- nustatytos formos (046/a) savo sveikatos pažymėjimą ir įvaikinamo vaiko sveikatos pažymėjimą;
- pažymėjimą apie šeimos sudėtį;
- dokumentą apie gaunamas pajamas.
Tai, kas surašyta, mano nuomone, kvepia dirbtiniu biurokratizmu, o ne valstybės deklaruojamu realiu rūpesčiu vaiku. Visų pirma, man dideles dvejones kelia valdžios “rūpestis” įvaikintojo ir vaiko sveikata. Kam reikia tikrinti vaiko sveikatą prieš įvaikinimą? Jei vaikas sveikas – ačiū Dievui. Jei vaikas serga – tai gerai, kad juo bus kam pasirūpinti. Įvaikintojui reikia preeiti dar sudėtingesnę medicininę apžiūrą. Panašiai vargsta perigūnais norintys tapti asmenys.
Galų gale, reikalaujama daugybė kitųpažymų, iš kurių viena – pažyma apie šeimos sudėtį. Tokias pažymas išduoda Gyventojų registras. Bet kodėl registru negali tiesiogiai pasinaudoti vaiko teises saugantieji biurokratai? Jei jau registras valstybinis. Nes priešingu atveju tenka lėkti su mašina, rasti kur nors vietą tai mašinai (jei ją turi), gaišti brangų laiką atsiprašant iš darbo (jei neišleidžia, tenka imti atostogas) ir dar sumokėti nuo 10 iki 20 litų vien už šią pažymą. O tokių pažymų – ne viena.
Taip jau gaunasi, kad norint įsivaikinti net sutuoktinio vaiką, kuris nebeturi biologinio tėvo, reikia turėti bent keletą dalykų – daug laisvo laiko ir pinigų. Ir dar kantrybės.
Todėl dabar jau pradedu galvoti, kad gal taip valdžia tikrina pasirengimą įsivaikinti? Jei jau turi pakankamai laiko, pinigų ir kantrybės “žaisti” biurokratų sugalvotą žaidimą, tai gal ir vaiku garantuotai pasirūpinsi? Prieš mėnesį taip liūdnai juokavau. Bet taip pajuokavęs nutariau pasitikrinti savo nuomonę užduodamas rūpimus klausimus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Juolab, kad vasario pradžioje ši tarnyba viešai pasigyrė, kad 2009 m. pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sutuoktinių vaikus įvaikino 2 moterys (net ar tik? – D.R.). Tarnyba parašė, jog “įprasta, kad vaikus iš pirmos santuokos ar vienišų mamų atžalas įvaikina būtent sutuoktiniai vyrai, dažniausiai iki 30 metų”. Gaila, kad neparašė, kodėl tiek mažai moterų ryžosi tai daryti ir kodėl tik vyrai pabando įveikti tą biurokratinę mašiną.
Minėta tarnyba parašė ir dar vieną labai svarbų teiginį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jo pasirodymas niekaip nesusijęs su mano paviešintu komentaru ir nuomone apie pernelyg didelį ir beprasmį įvaikinimo biurokratizmą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė:
„Šiandien pasigirsta nuomonių, kad sutuoktinio vaiko įvaikinimas yra tik formali procedūra ir iš būsimojo įtėvio (įmotės), tos pačios šeimos nario, neturėtų būti reikalaujama sveikatos pažymos, kitų dokumentų, kurie esą nelabai reikalingi ir nieko nekeičiantys”
Taigi, norėdamas įsitikinti, kad ponia Tarvydienė yra teisingesnė nei aš, nusiunčiau anksčiau keltus mano klausimus šiai tarnybai ir gavau Danutės Krell (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyresnioji specialistė) atsakymus. Kadangi tekstas pakankamai rišlus, pateikiu visą atsakymą viešai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atsakymai dėl įvaikinimo biurokratzimo Dainiui Radzevičiui
Neturintiems laiko skaityti viso teksto, išskirsiu tik esminius, mano galva, sakinius ir prie jų dar pridėsiu savo komentarus:
“Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pati galėtų gauti pažymas apie asmens gyvenamąsias patalpas ir kitus dokumentus, reikalingus asmeniui, norinčiam įvaikinti.”
D.R.: Kodėl to nėra numatyta įstatymuose ir kodėl to nesiūlo minėta įvaikinimo tarnyba? Kodėl ji nenori palengvinti žmonių dalios? Gal patys tingi dirbti ir susirikkti duomenis iš prieinamų registrų?
“Pats asmuo turi pateikti ir Registrų centro pažymą apie gyvenamąsias patalpas, nes ji parodo, kur gyvens vaikas, kaip bus juo rūpinamasi ir pan. Pats asmuo pateikia pažymą, nes jis gali turėti ir kitokio nekilnojamo turto, apie kurį įvaikinimo atveju informacijos pateikti nereikia.”
D.R.: Jei vaikui reikia tik gyvenamųjų patalpų (buto, namo ar pan.), tai apie tai yra visi duomenys regiostrų centre, kurio duomenų baze ir gali pasinaudoti tarnyba. Tad kurių galų reikalinga informacija tai tarnybai apie kitą nekilnojamąjį turtą, kurio duomenų įvaikinimo atveju pateikti nereikia?
“Mes neturime duomenų, kiek vaikų auga šeimose, kuriose jų tėvai ar motinos nėra biologiniai. O jei yra duomenų, kad vaikas patiria žalą šeimoje, kiekvieno iš mūsų pareiga apie tai pranešti atitinkamoms tarnyboms.”
D.R. Tad jei neturi duomenų apie įvaikinamojo šeimoje vaiko patiriamą žąlą, tai kam papidlomai tikrina šiuos duomenis įvaikinimo metu? Negi tai tampa “svarbu” tik trumpuoju įvaikinimo procedūrų laikotarpiu?
“Juk įvaikinimas yra neatšaukiamas, jis – ne santuoka, kurią, jei ji nesėkminga, galima nutraukti. Tad žmogus, ruošdamas dokumentus įvaikinimui, turi galimybę dar kartą apmąstyti ateities įsipareigojimus, prisiimamą atsakomybę visam gyvenimui”.
D.R.: Manau, kad praeidamas didelį biurokratizmą žmogus mažai turi laiko galvoti apie savo prisiimamą atsakomybę už vaiką. Paprastai galvojama apie tai prieš tokia procedūras. Bent jau aš nuolat galvojau tik apie tuos biurokratus, kurie sugalvojo tas sunkias procedūras. Nuolat pykau už mano gaišinamą laiką, kai medikai paskirtu laiku nepriima ir verčia laukti papildomai. O tada dar pyksti, kad turi leisti pinigus biurokratų procedūroms, o ne skirti tuos pinigėlius savo vaikams.
O kas dėl įvaikinimo, tai, ko gero, svarbiausias ir esminis dalykas yra pats žmogaus pasiryžimas įvaikinti. Dokumentų surinkimas ir pateikimas, kaip ir daugeliu mūsų gyvenimo atvejų, tėra viena iš siekio įgyvendinimo sudedamųjų dalių. Beje, išlaidos, reikalingos gaunant dokumentus, norinčioms įvaikinti šeimoms tikrai nėra didelės.
D.R.: Na jei jau biurokratizmas neišvengiamas, tai norisi paklausti, kam ir dėl ko yra deklaruojama e-valdžia? Juk prisipirkusi brangių kompiuterių ta valdžia turėtų naudotis jais ir bent jau kitų valdžios kontorų turimą informaciją apie įvaikintoją galėtų pasiimti pati tuo pačiu elektroniniu būdu. Negi įvaikintojas turi bėgiodamas dar ir filosofuoti apie prisiimamą atsakomybę? Beje, jei biurokratams išlaidos atrodo nedidelės, tegul pabando suskaičiuoti visą sugaištą laiką ir dar mokamus pinigėlius už pažymas, medicininius tyrimus, adatas, kolbas, pažymas ir automobilio kurą, mokamas stovėjimo aikšteles ir pan.
Visgi nuoširdžiai turiu pripažinti, kad iš įvaikinimu besirūpinančios valdžios institucijos be minėtų atsakymų gavau dar ir labai intriguojančios informacijos. Mane tarnyba patikino, kad “šiuo metu parengti ir pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimai”. Įdomu, kokia jų esmė – sumažinti ar dar labiau padidinti biurokratizmą norintiems įsivaikinti? Tikrai pasidomėsiu tomis pataisomis. Ir parašysiu apie jas.