Neteisk ir nebūsi teisiamas. Ar visada?
Kiekvienas mūsų moralinio pažeidžiamumo prasme gyvena Stiklo namuose. Jeigu kas nors ir gali pasimatuoti teisėjo mantiją, tai ne todėl, kad pats be kaltės, o todėl, kad esti be galo daug amoralumo, nuodėmingumo, sugedimo ir veidmainystės gradacijos laipsnių. Jeigu L.Karalius būtų nuoširdžiai atgailavęs ir neišsisukinėjęs, tai išties nebūtų jokio reikalo jį skalpuoti. Jis bent jau sutaupė lėšas atlyginimui, už kurį vis tiek nieko, bent jau gero, nebūtų nuveikęs.
Tačiau L.Karalius išsisukinėja. Ir daro tai apgailėtinai bei primityviai, keldamas visokias fantasmagoriškas versijas, kurių neverta aptarinėti. Juolab, kad faktai demaskuoja jį negailestingai ir rodo jo veiksmuose esant tiesioginę tyčią. Jo frakcijos kolega, pasinaudodamas L.Karaliaus balsavimo kortele, balsavo už jį 13 kartų.
Ar galima netyčia arba neatsargiai balsuoti tiek kartų? Ar auka, gavusi mirtiną smūgį į širdį, gali po to dar 12 kartų pati neatsargiai nugriūti ant žudiko peilio? Taigi, L.Karaliaus gailestis yra ne nuoširdus, o apsimestinis; jis apgailestauja ne dėl to, ką padarė, o dėl to, kad padaręs įkliuvo.
Beje, o kaip dėl A.Sacharuko, kuris ir padarė saldžią kaip cukrus paslaugą - balsavo tuos nelemtus 13 kartų už L.Karalių? Teisėje yra tokia sąvoka „bendrininkavimas“. Bendrininku laikomas ir teisės pažeidėjas – asmuo, padėjęs savo veiksmais padaryti įstatymams priešingą veiką, pavyzdžiui, šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitą bendrininką, iš anksto pažadėjęs paslėpti tokios veikos pėdsakus. Iš ko mes sprendžiame, ar padaryta tyčinė veika?
Žinoma, remdamiesi ne tuo, ką sako A.Sacharukas, o spręsdami apie tyčią pagal jo realius veiksmus.
Na, o teisėjai kas?
Teisėjas, užfiksuotas šlitinėjantis arba miegantis su nugertu alaus buteliu rankose, kaip neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, gali prarasti viską – postą, reputaciją, teisę į teisėjo pensiją, gerą vardą bei aplinkinių palankumą. Valkata, priešingai, prarasti nieko negali; jis gali nebent „atrasti“, pavyzdžiui, sugėrovų rytdienos „pachmielui“ nakvynės namuose, į kuriuos jį nuveš policija.
Kas gresia L.Karaliui – praradimai ar atradimai? Tai priklausys ne nuo jo beviltiškų ir faktams prieštaraujančių išsisukinėjimų, o nuo teisėjų. Teisėjai turi atitikti nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir turėti moralinę teisę teisti.
Ar atitinka tokius reikalavimus seimūnai, kurie kaltindami vienas kitą cinizmu dėl socialinių išmokų, pašalpų ir pensijų mažinimo, kartu ciniškai naudoja savo reikmėms tokias „kanceliarines“ išlaidas, kurios dažnai šeimai užtikrintų rožinių svajonių vertą gyvenimo kokybę?
1812 m., kai Didžioji armija, puldinėjama kazokų ir kankinama šalčio, bado bei ligų, traukėsi iš Rusijos, atsitraukimo tempą labai apsunkino gurguolės su karo trofėjais. Napoleonas įsakė sudeginti gurguoles.
Iškalbingas ne pats gurguolių sunaikinimo faktas, o tvarka, kokia jos buvo sunaikintos. Napoleono įsakymu pirmiausia buvo sudegintos paties imperatoriaus gurguolės, po to karininkų ir tik galiausiai kareivių gurguolės.
O kaip seimūnai? Pirmiausia jie apkarpė našlių ir našlaičių, neįgaliųjų pašalpas ir pensijas, o savo lengvatas ir privilegijas? Paskiausiai, žinoma. Ir simboliškai. Tačiau nepaisant to, deklaruodami socialinį solidarumą, seimūnai dantimis ir nagais laikosi šių, simboliškai apkarpytų lengvatų ir privilegijų.
Kokį sprendimą L.Karaliaus atžvilgiu gali priimti teisėjai, kurie vargu ar turi moralinę teisę teisti? Tiesa, o gal mes visi neturime moralinės teisės teisti tų, kuriuos patys ir išrinkome. Valdžia yra tokia, kokios esame verti. Visai galimas dalykas, kad niekada ir iki galo neturėsime už ką mylėti esančių valdžioje, taip pat neišvengsime demagogų ir populistų, parazituojančių ant tautos kūno.
Tačiau vieno galime ir privalome išvengti. Evangelijoje yra pasakyta, kad turime saugotis plėšrių vilkų avies kailyje. Žmonės, kurie juokino tautą, tikino ir juokingiausia! daugelį sugebėjo įtikinti, kad jie yra rimti ir atsakingi politikai.
Tiesa, pajacų ir juokdarių kailyje. Gal neverskime raudoti scenos – palikime jai juokdarius ir pajacus. Kam juos tempti į Seimą?
Nafik?
***
Daktaras Karolis Jovaišas yra Teisės instituto vyr. mokslo darbuotojas