O šautuvas buvo nerimtas, nes šoviniai juokingai maži; juos plono kartono dėžutėje laikėme kišenėje ir perduodami viens kitam budėjimą perduodavome ir šautuvą bei tuos šovinius. Pamenu, kad ta dėžutė nuo kilnojimo iš rankų į rankas buvo praplyšusi ir šoviniai joje nesilaikė – tai mane erzino.
Tada maniau, kad su profesoriumi esame bendraminčiai (o gal ir buvome bendraminčiai) - jis buvo Sąjūdžio vadas, aš buvau sąjūdietis. Vėliau, net gerai nežinau kada, mūsų požiūriai išsiskyrė, ir išsiskyrė dėl komunistų:
Gal tada, kai V.Landsbergiui įkūrus konservatorių partiją, ta partija buvo atvira visiems buvusiems komunistams? Stebėjausi tuo ir maniau, kad tai didelė klaida, todėl nestojau į šią partiją.
Gal tada, kai V.Landsbergio partija su krikdemais VISĄ KADENCIJĄ 1996-2000 turėjo Seime daugumą, bet nevykdė jokios desovietizacijos? Net nepabandė! O aš buvau įsitikęs, jog tai būtina.
O jau tuomet, kai landsbergistai, komunistai ir „kgbistai“ vykdė agitaciją atsisakyti suvereniteto ir stoti į ES – tada jau mes su V.Landsbergiu tikrai buvome ne bendraminčiai. Aš agitavau priešintis narystei ES ir referendumą boikotuoti.
Tačiau įvyko viskas ne taip, kaip aš norėjau, bet kaip V.Landsbergis norėjo:
- desovietizaciją įvykdyti nebuvo net pabandyta;
- vėliau komunistų valdoma Lietuva agituojant ir V.Landsbergiui įstojo į ES;
- V.Landsbergio ir jo partijos paremta aktyvi okupacijos laikų TSKP-istė D.Grybauskaitė tapo prezidente.
Neturiu kuo džiaugtis, todėl man ir per valstybines šventes nelinksma – netgi nešvenčiu jų.
V.Landsbergis, gi atrodo, turėtų džiaugtis.
Bet nesidžiaugia.
Neseniai internete perskačiau antraštę: „V.Landsbergis: komunizmas Lietuvoje taip ir liko neįveiktas“.
Šiandien profesorius toliau verkšlena, apraudodamas nepriklausomybę: „formali politinė nepriklausomybė, kad žemėlapyje esame nebe raudonai nudažyti, tai toli gražu ne viskas. Tebeturime ne mažėjančių, veikiau didėjančių energetinių, kultūrinių priklausomybių“.
Kodėl nesidžiaugia V.Landsbergis?
Gal jis tiesiog nenori atvirai prisipažinti, bet pagaliau jau suvokė, kad ES branduolys - turtuolių globalistų užvaldyta Prancūzija, Vokietija ir Italija - tapo Kremliaus draugais? Su jais – ir mes kartu? O Prancūzijos kariniai desantiniai laivai Rusijai – tik vaizdi tos nuolankios draugystės išraiška.
Garsi prancūzų sovietologė Françoise Thom šviežiausiame straipsnyje apie Rusijos ir Europos Sąjungos santykius rašo:
„Rusų propaganda, įkalusi į galvas, kad liberaliosios demokratijos gynimas tėra JAV įrankis, paskatino europiečius atsižadėti pamatinių vertybių, kuriomis remiantis Europa buvo kuriama daugiau kaip 50 metų“.
Gal profesorius jau supranta, kad narystė Rusijos draugų sąjungoje, padidinusi Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Kremliaus, yra visai ne tai, ko siekėme Atgimimo metais?
V.Landsbergis yra politikas, niekada nepripažįstantis savo klaidų, todėl jis niekada nepasakys: „Mums nepakeliui su Kremliaus draugais, Lietuva privalo nutraukti narystę ES“.