Kodėl vartotojas, laikantis diskuose savo asmenines nuotraukas, dokumentus, galiausiai legaliai atsisiųstas programas turi mokėti autoriams, kurių kūryba gal jam visiškai neįdomi, arba kurių kūrinius jis jau yra nusipirkęs legaliai? Būtų kažkas panašaus, jei automobilių vairuotojai iš anksto turėtų susimokėti baudą už galimą greičio viršijimą, arba jei kiekvienas Lietuvos pilietis metus profilaktiškai atsėdėtų kalėjime dėl to, kad teoriškai turi galimybę ką nors pavogti, nesvarbu, kad nevagia.
Tačiau sąžiningas žmogus šiuo metu pirkdamas optinius kompiuterio diskus vis tiek sumoka autorių teisių mokestį. Jei žmogus moka pinigus už kažką, jis turi gauti ir prekę. Jei tos prekės pirkėjas negauna, vadinasi, pinigai iš jo yra tiesiog pavagiami. Tuomet kodėl jis neturi teisės to optinio disko ir naudoti pagal paskirtį, už kurią sumokėjo: dabar jau legaliai siųstis ir laikyti autorių teisėmis saugomus kūrinius?
Antra, jei Vyriausybė įvestų naują mokestį, kas jį administruotų? Ar tai būtų valstybė, ar vėl tai būtų kokia nors viešoji o gal net „pusiau privati“ autorių teisių gynimo organizacija, kuri dėl kokių nors nesuvokiamų priežasčių gautų monopolinę teisę valdyti, administruoti skirstyti ir, neneikime to, sau atlyginimais išsimokėti „kompensacinį mokestį autoriams“?
Kitas klausimas, kiek iš tų autorių teisių gynėjų surenkamų pinigų turėtų sąžiningai atitekti Lietuvos kūrėjams. Būtų įdomu palyginti statistiką, kiek yra „nelegaliai“ diskuose saugomų lietuvių autorių ir užsienio autorių kūrinių. Ir tuomet pinigus paskirstyti proporcingai „daromai žalai“, bet spėju, kad balansas nebus lietuvių kūrėjų naudai. Tai argi mūsų valstybė yra suinteresuota krizės metu išvežti papildomus pinigus iš Lietuvos, kai turime tokį biudžeto deficitą ir neigiamą užsienio prekybos balansą?
Manau, daugelis žmonių vis dar pamena istoriją, kai kavinės ir viešbučiai buvo „reketuojami“ mokėti mokestį už transliuojamas radijo programas ir laikomus televizorius kambariuose. Jei dėl kūrinių siuntimosi internetu ir laikymo dar galima ginčytis, šiuo atveju visiškai nesuprantama, kaip nukenčia autoriai dėl transliuojamos radijo ar televizijos laidos viešbutyje ar kavinėje? Programų transliuotojai jau yra nusipirkę licencijas iš autorių, ir dėl to vartotojai turi atkentėti reklamas.
Taigi, už kūrinius jau yra sumokėta, ir dabar jie yra apmokestinami dukart. Tai jau nebekvepia nei nuostolių atlyginimais, nei kompensacijomis, o paprasčiausiu reketu ir siekiu bet kokia kaina pasipinigauti. Didžiausia bėda, kad tokiu savo elgesiu autorių teisių gynėjai diskredituoja ir pačius kūrėjus, nes supriešina juos su visuomene.
Turiu vilties, kad kitą kartą atsivertęs „Lietuvos rytą“, perskaitysiu ne vien apie Vyriausybės planus nuo žmonių nuplėšti dar kokį nors mokestį, o apie ketinimus pažaboti šių organizacijų savivalę ir pagaliau ginamas paprastų vartotojų teises. Manau, kad jei Vyriausybė padarytų atitinkamus žingsnius šia linkme, žmonių tai neliktų nepastebėta.