Pastarasis pažadėjo atvykti apžiūrėti, bet iš anksto perspėjo nieko gero nesitikėti, nes naminiai katinai pagal įstatymus privalo būti namuose ir šiukštu neperžengti kaimynų namų valdų.
Vildamasi daugiau aiškumo skambinu visų Lietuvos gyvūnėlių jautriems globėjams ir užtarėjams – Gyvūnų globos asociacijai. Viešai nurodytu asociacijos telefonu atsiliepusio jauno vyriškio balsas akivaizdžiai gęsta, kai tik ima aiškėti, koks reikalas.
„Na, tai jeigu naminis, tai turi būt namuose, o tai čia tų visokių benamių kačių daug“, – išgirstu maždaug tokį nerišlų atsakymą, telefone įtartinai ima burgzti, o dar po sekundėlės pasigirsta malonus operatorės balsas iš įjungto balso pašto.
Sutrikusi dar kartelį atsiverčiu asociacijos interneto svetainę, pasitikrinu: „Gyvūnų globėjų asociacijos pagrindinis tikslas – ginti naminius ir laukinius gyvūnus nuo žiauraus elgesio, ieškoti būdų ir priemonių gyvūnų gerovei užtikrinti“.
Toliau skaidriai nušviečiama, kad surinktos asociacijos lėšos skiriamos „visuomenei informuoti, švietėjiškai veiklai, švietėjiškiems renginiams mokyklose, įvairiems seminarams gyvūnų globos ir kontrolės klausimais organizuoti“.
Gražus manifestas. Gražios asociacijos viešųjų ryšių akcijos: pasiskaitai, žmogus, pasidžiaugi, kad ir Lietuvoj esama tokių kompetentingų, narsių gyvybės gynėjų, teisės aktų žinovų.
Bet vos tik įžengi ne pro paradines duris, – gauni nokautą: pribloškia ne tik nekompetentingumas, bet ir elementariausias nemandagumas.
Darau per plačius apibendrinimus remdamasi tik vienu žmogumi, kuris galbūt tą dieną iš lovos ne ta koja išlipo? Galbūt. Bet nuo to ne linksmiau.
Ar mūsų valstybėje yra koks nors nuoseklumas ginant gyvūnų teises? Kodėl vienų mūsų mažųjų draugų nelaimės sadomazochistiškai nušviečiamos ir plačiai ištiražuojamos po visą Lietuvą, o kitų nukankintų nelaimėlių šeimininkai nesulaukia net pareigūnų tinkamo dėmesio? Ar pagaliau įmanoma kokiomis nors priemonėmis išnaikinti Europos Sąjungos šalyse draudžiamus, o Lietuvos miesteliuose ir kaimuose plačiai, su užmoju tebestatomus gyvūnus nukankinančius spąstus ir kilpas? Ar dėl kitų kaltės sužalotų ar nukankintų gyvūnų šeimininkams įmanoma kur nors gauti aiškios informacijos, ką daryti, kur kreiptis, kokios mūsų teisės?
Žmonės, ar kas galit Lietuvoj atsakyti į šiuos klausimus, a?