Taip pat paskatinau sostinės savivaldybės tarybą rezoliucijoje pažymėti, jog Vyriausybė turėtų siekti susitarimo ir bendradarbiavimo su Baltarusijos respublika dėl saugių ir geros kaimynystės principus atitinkančių priemonių, kurios užtikrintų patikimą ir pakankamą aprūpinimą energijos resursais pagal abiejų šalių poreikius.
Susidariusi situacija aiškiai atskleidžia, kad Lietuvos vyriausybė turėtų spartinti Nacionalinėje energetikos strategijoje numatytų priemonių įgyvendinimą ir skatinti suinteresuotų pusių bendradarbiavimą dėl energetikos projektų įgyvendinimo regione.
Liūdnai nuteikia oficialūs ir sausi Vyriausybės vyrų pareiškimai, kaip, pavyzdžiui, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas sako, kad „tokio instrumento, kad, vaizdžiai tariant, užlaužti rankas kaimynams, nėra. Tačiau Lietuva turi ir techninių pastabų”.
Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, praėjusią savaitę lankydamasis darbo vizito Estijoje, išreiškė nuomonę, kad „būtina stiprinti regiono ir kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių bendradarbiavimą planuojamų atominių elektrinių Rusijos Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje atžvilgiu.“
Gal Andriaus Kubiliaus vizitas į Maskvą ir susitikimas su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu atneštų daugiau aiškumo atominių elektrinių statybų bumo kare. Tačiau tam būtina aiški Lietuvos pozicija ir noras bendradarbiauti.
Logiška būtų pakviesti Baltarusiją prisijungti prie planuojamos naujos Visagino atominės elektrinės statybos, kartu neatmetant ir bendradarbiavimo su Rusija galimybės.
Taigi šis projektas galėtų sujungti Baltijos valstybes ir kaimynus iš Rytų, o kartu tai padidintų AE projekto Lietuvoje įgyvendinimo realumą. Tiesiog laikas nepainioti politikavimo ir ilgalaikių ekonominių sprendimų, kurių pasekmes jausime tūkstančius metų. Atrodo, kad skirtingos verslo grupės meistriškai reguliuoja tautinius politikus, kuriems turbūt svarbiau reaktoriaus tipas, o ne tai, kas vyksta regione.
Turime vieną parengtą ir galimą vietą AE statybai – tai Visaginas. Būtų nusikalstama neišnaudoti bendradarbiavimo galimybių ir leisti pastatyti naują AE naujoje vietoje šalia Vilniaus, nes planuojama statyti du branduolinius reaktorius Gardino ar Mogiliovo srityje.
Prioritetine laikoma Astravo aikštelė Gardino srityje. Atstumas nuo šios aikštelės iki Lietuvos sienos yra 23 km, o iki sostinės Vilniaus – mažiau nei 40 km. Statybos darbus numatoma pradėti 2010 m., o pirmą reaktorių eksploatuoti – 2016 m.
Naujoji AE neabejotinai turės neigiamą poveikį Vilniui, nes privalome kalbėti ne tik apie techninį, bet ir apie psichologinį saugumą. Nevyniojant žodžių į vatą – tai istorinės Lietuvos sostinės, stovėjusios ištisus amžius, kuri sukuria 35 proc. nacionalinio BVP, kuri patyrė stiprų pasaulinės finansų krizės poveikį, susinaikinimo pradžia.
Esant tokiems ketinimams Baltarusijoje, negalima tikėtis jokių didesnių investicijų Vilniuje, nes psichologinis nesaugumo faktorius sunaikins turizmo, kultūros ir daugelio kitų investicijų patrauklumą.
Šie planai pasmerkia nesėkmei bet kokius įsipareigojimus atkurti vilniečių nuvertėjusio turto vertę. Kaip vienas moksleivis paklausė: „Kada bus pastatyta atominė elektrinė? A, po penkerių metų, tai spėsiu dingti iš Vilniaus.“
Ar įsivaizduojate, kad eisite su savo vaikais pasivaikščioti prie Neries, kurios vanduo bus naudojamas branduoliniams reaktoriams aušinti? Pažiūrėkime, kaip reaguoja Berlyno gyventojai į Lenkijos planus statyti naują AE netoli Vokietijos sienos, o iki sostinės – 80 kilometrų.
Tikiuosi, atsakingiems Lietuvos vadovams ir politikams užteks išminties, ryžto ir priemonių apginti tai, ką kūrėme tūkstantį metų. Ir susitikimas Maskvoje yra labai svarbus.