Be to, pats laikas „spaudžia“, kai būtina gerai išanalizuoti, ar visi sovietmečiu statyti gyvenamieji namai turėtų būti atnaujinami? Neseniai publikuotas A.Dumalako ir A.Procenkos straipsnis „Maskva griauna - Vilnius pudruoja“ („Sostinė“ 2010-01-23) paskatino pasvarstyti, kurį būdą turėtų pasirinkti Lietuva, spręsdama jau šeštą dešimtį pradėsiančių skaičiuoti, fiziškai ir morališkai nusidėvėjusių stambiapiaplokščių, liaudyje vadinamų „chruščiovkėmis“, gyvenamųjų namų likimą.
Anot straipsnio autorių, vien Vilniuje yra 25 „chruščiovinio“ tipo 60-80 butų daugiabučių namų, pastatytų 1959-1962 m. Iš vaikystės puikiai prisimenu pirmųjų šio tipo namų statybas Antakalnyje, Švyturio gatvėje. Gyvenome kaimyninėje Lentupio gatvėje, taigi, prasidėjusios iki tol neregėto masto ir tempų statybos mus, Antakalnio vaikigalius, traukė kaip magnetas.
Pirmąjame Švyturio gatvės daugiabutyje 1962 m. dviejų kambarių butą gavo ir mano tetos šeima. Tuo metu tai buvo „modernus ir prabangus“ būstas, atspindintis tuometį suniveliuotą sovietinės šeimos gerovės standartą –18 kv. m pagrindinis kambarys, 9 kv. m miegamasis, ankšta 6 kv. m virtuvė, tualetas ir siauras kaip kišenė koridorius.
Jau pirmaisiais gyvenimo „chruščiovkėje“ metais pasirodė akivaizdūs stambiaplokščių namų trūkumai, „išlindo“ statybinis brokas - labai bloga garso izoliacija, hermetiškai neužsidarančios iš drėgnos medienos pagamintos langų ir durų varčios, nesubalansuota centrinio šildymo sistema, šaltį praleidžiančios sienos.
Praėjus metams pro sienų plokščių sujungimo siūles į butų vidų pradėjo skverbtis drėgmė, kai kur prakiuro vandentiekio vamzdžiai. „Modernūs“ butai prasta kokybe nuvylė ne tik mano tetą, bet ir daugelį naujakurių bei tapo statybininkų keiksnojimo objektu. Šių namų gyventojai skundais dėl statybininkų palikto broko užpildavo tuometes namų valdybas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, butų privatizavimas tapo viena iš Lietuvos valstybės socialinės politikos krypčių. 1991 m. birželio 30 d. įsigaliojo skubotai priimtas butų privatizavimo įstatymas, buvo įkurtos butų privatizavimo tarnybos, prasidėjo privatizavimo vajus.
Anksčiau valstybei priklaususius butus gyventojai su džiaugsmu išpirkinėjo už išdalintus investicinius čekius bei grynuosius pinigus - buvo parduoti 532,9 tūkst. valstybei priklausiusių butų. Tarp jų ir pirmieji „chruščioviniai“ daugiabučiai.
Nebuvo atsižvelgta į tinkamos privatizuotų daugiabučių namų eksplotavimo sistemos sukūrimą - gyventojai iš karto po butų privatizavimo nebuvo psichologiškai pasiruošę, kad už bendrai naudojamų objektų - inžinerinių komunikacijų, laiptinių, stogų, paradinių durų, namų fasadų, privažiavimų priežiūrą bei jų remontą bendrai atsakingi visų butų savininkai.
Daug metų būsto fondas nebuvo tinkamai administruojamas, namų bendro naudojimo objektai nebuvo tinkamai prižiūrimi ir laiku remontuojami. Aišku, ir vėl labiausiai „kentėjo“ pirmieji šeštojo dešimtmečio pabaigoje statyti stambiaplokščiai namai , pastatyti nekokybiškai ir bene 50 metų tinkamai neprižiūrėti, jie susidėvėjo labiausiai.
Be to, šių namų butus privatizavus, įžvalgesni ir labiau pasiturintys gyventojai suskubo juos parduoti ir gautus pinigus investuoti į naują būstą. Likusieji ir už palyginti nedidelę kainą šiuose namuose butus įsigiję naujakuriai - daugiausia mažas pajamas gaunančios šeimos, pagyvenusio amžiaus ir vieniši žmonės, kurie ir nedideliam remontui nelabai turėjo lėšų.
Todėl manau, kad pirmuosius „chruščiovinius“, dar maskviečių konstruktorių projektuotus 1605 serijos daugiabučius reikėtų ne atnaujinti, o griauti. Įvertinant jų statybos trūkumus ir dabartinę apgailėtiną būklę, reikėtų pripažinti, kad jų atnaujinimas būtų tiesiog per didelė prabanga.
Tačiau aišku ir tai, kad patys šių namų gyventojai naujų būstų neįsigys ir iš avariniais tapsiančių daugiabučių namų neišsikraustys. Todėl šių namų griovimas ir naujų būstų statyba bei šių darbų šimtaprocentinis finansavimas turėtų tapti išskirtinai valstybės reikalu.
Maskviečiams šis problemos sprendimas didelės problemos nesukėlė - „chruščioviniai“ daugiabučiai nebuvo privatizuoti, todėl jų griovimas buvo tik techninis reikalas. Lietuvoje šis procesas žymiai sudėtingesnis - butai privatizuoti, todėl prieš nugriaunant namus reikėtų atlikti detalų šių namų ūkių auditą, įvertinant tikrąją namų ūkių finansinę ir socialinę padetį, jų įsipareigojimus įvairioms institucijoms bei gyventojų pageidavimus ir psichologinį pasiruošimą savanoriškai grąžinant savo privatizuotą būstą valstybei.
Nemanau, kad šių butų savininkai būstų nacionalizacijai priešintųsi. Reikėtų nustatyti, ar visi butų savininkai po deprivatizavimo būtinai norėtų analogiško dydžio naujo būsto prieš tai turėtam. Gali atsirasti dalis tokių, ypač paveldėtojų neturinčių senyvo amžiaus vienišų žmonių, kuriems užtektų tik savivaldybės nuomuojamo socialinio būsto, už kurį mokamas tik nustatytas nuomos mokestis.
Žinant, kiek daug gyventojų savivaldybių eilėse laukia socialinio būsto, turėtų būti skiriamas papildomas valstybės finansavimas tokių būstų statybai.
Kita gyventojų dalis neabejotinai pageidautų, kad jiems būtų suteikiamas naujas būstas su nuosavybės teise, kuriuo jie galėtų disponuoti lygiai taip pat kaip ir prieš tai turėtu būstu sename name. Tokių butų šeimininkai eilę metų valstybei turėtų mokėti tam tikrą ekonomiškai pagrįstą renovacinį būsto mokestį, tik, savaime suprantama, šis mokestis kartu su mokamais komunaliniais mokesčiais neturėtų viršyti šiuo metu „chruščiovinių“ namų gyventojų mokamų itin didelių mokesčių už šildymą ir karštą vandenį, kurių sumos neretai viršija apie 60 - 70% tų namų ūkių gaunamų pajamų.
Akivaizdu, kad visų „chruščiovkių“ savininkus vienija bendras tikslas - sumažinti kosminį mokestį už „kiauro“ būsto šildymą, kuris šiuo metu visus šių namų gyventojus varo į neviltį. Šis faktorius ir turėtų būti daugiabučių namų savanoriško deprivatizavimo proceso varomoji jėga.
Abejonių nekelia sudėtingas butų reprivatizavimo , nugriovimo ir naujų daugiabučių statymo procesas, kurio vykdymui turėtų būti sutelktos profesionalios įvairių sričių kompetentingų specialistų žinios ir patirtis. Kaip tik šių specialistų grupės pateiktų pasiūlymų pagrindu turėtų būti priimti specialūs valdžios institucijų teisės aktai , įteisinantys pagrindines daugiabučių namų deprivatizavimo, griovimo ir naujų namų statybos procesines nuostatas.
Suprantama, kad sunkiausia bus pradžia, kadangi tokio pobūdžio projektai Lietuvoje dar nebuvo vykdomi, todėl reikėtų detaliau panagrinėti ne tik maskviečių, bet ir Rytų Vokietijoje paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykdyto masinio stambiaplokščių namų modernizavimo patirtį, jų padarytas klaidas.
Valstybei teksianti didžiausia našta - šio projekto finansavimas ir vykdymas. Pagrindinis finansavimo šaltinis turėtų būti ES struktūrinių fondų lėšos, nedidelė dalis - šiam projektui valstybei suteikiamų bankų paskolos. Mano nuomone, projekto užsakovo funkcijas reikėtų pavesti Aplinkos ministerijai, konkrečiai Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai, kurios pagrindinės funkcijos ir yra būsto programų ir priemonių sklandus ir kokybiškas įgyvendinimas, daugiabučių namų renovacijos programų administravimas.
Ypač svarbu, kad vykdant šį gana sudetingą ekspermentinį projektą, konkurso tvarka būtų pasirinkta per eilę metų gerai užsirekomendavusi projektinė organizacija ir patikimas, sklandžiai statybos procesą organizuojantis, rangovas.
Nemanau, kad žemiausia pasiūlyta kaina turėtų būti pagrindinis tokio konkurso kriterijus, - reikėtų vadovautis liaudies patarle, kad šykštus moka dvigubai, todėl pasirenkant tiek projektinę organizaciją, tiek statybų rangovą siūlyčiau vadovautis ir kitais reikalavimais. Projektuotojams keliama užduotis - suprojektuoti kompaktišką, itin aukštų energetinių parametrų, ekonomišką ir patrauklų 60-80 butų turintį šiuolaikinį gyvenamąjį daugiabutį namą.
Taupant statybai skirtas lėšas, butų naujuose namuose bendras naudingas plotas neturėtų viršyti analogiško ploto senuose daugiabučiuose, tik jų išplanavimas būtų jau šiuolaikiškesnis. Rūsiuose turėtų atsirasti požeminiai parkingai automobiliams, kuriuos už nustatytą kainą galėtų nuomuotis arba įsigyti namo gyventojai.
Be abejo, svarbiausias kriterijus - aukštas energetinis namų efektyvumas. Jis turėtų būti ne žemesnis kaip B klasės. Aukšti reikalavimai turėtų būti keliami ir šių namų statybos rangovui, kuriam būtų patikėta tiek naujo namo statyba, tiek ir senojo griovimas.
Ne mažiau svarbus momentas šiame projekte - senųjų daugiabučių griovimas. Nereikėtų pamiršti apie kai kurių statybinių medžiagų iš griaunamų namų antrinį panaudojimą - juk senųjų daugiabučių gyventojai daugelyje butų pakeitė langus, išorines butų duris, santechninius prietaisus, kai kurie iš jų dar yra geros būklės. Juos tinkamai demontavus galima būtų pardavinėti ir gauti nors ir nedidelę dalį lėšų naujųjų namų statybai.
Antriniam panaudojimui statant individualius namus tiktų ir pamatiniai griaunamų namų blokai, rūsių pardengimo plokštės, armatūra iš sutrupintų gelžbetoninių sieninių plokščių. Papildomų lėšų būtų galima gauti ir už į metalo laužą priduotas ketaus vonias, šildymo radiatorius, plieninius vandentiekio ir šildymo sistemų vamzdžius.
Statybų konkurso sąlygose turėtų būti aiškiai pabrėžta, kad griaunamas namas perduodamas statybų rangovo dispozicijon ir antrinio statybinių medžiagų panaudojimo ir jų pardavimo teisė perduodama būtent jam. Tai būtų ir kaip viena iš prielaidų naujai statomo daugiabučio namo kainai sumažinti.
Žvelgiant į ateities perspektyvą, reikėtų nubrėžti aiškią takoskyrą, nurodančią, kuriuos namus - ne vien tik pirmuosius „chruščiovinius“- reikėtų griauti, o kuriuos renovuoti. Čia svarų žodį turėtų tarti kompetentingi statybų ekspertai tam, kad būtų išvengta didelių klaidų, kurios buvo padarytos Rytų Vokietijoje masiškai modernizuojant „darbininkų stalčiais“ pramintus gyvenamuosius namus.
Kai kuriuos iš jų po renovacijos teko nugriauti. Žinant Lietuvos finansines galimybes, panašios klaidos padarytos pas mus būtų per daug skausmingos.
Tačiau kažkodėl apie tai garsiai nešnekama. Girdime tik kai kurių valdžios vyrų skambias agitacines kalbas, raginančias gyventojus kuo skubiau imtis savo daugiabučių renovacijos. Tad tikėtina, kad Rytų vokiečių padarytos klaidos gali pasikartoti ir Lietuvoje. O kad tam kelias būtų užkirstas, Vyriausybės požiūris ir strategija į pirmųjų stambiaplokščių daugiabučių namų modernizavimą turėtų keistis kol dar nevėlu.
***
V.Valenta yra inžinierius statybininkas.