Prisipažinsiu, kad tikrai nebūčiau reagavęs į buvusios kolegės (D.Meiželytė yra baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete – aut.past.), o dabar Seimo narės viešą laišką. Geriau jau akis į akį išsiaiškinti. Bet jei jau Seimo narė ir man svarbiu klausimu pasirinko tokią formą, galiu priimti ir tai. Juolab kad aš asmeniškai visada tvirtai buvau įsitikinęs, jog jei valstybėje sukurtos skirtingos – lengvatinės ar diskriminuojančios – darbo sąlygos tos pačios profesijos ar veiklos žmonėms, tai stipriai iškraipo konkurencinę aplinką apskritai. Ir ne tik tai.
Tokia sistema taip pat leidžia socialiai neatsakingam darbdaviui piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip priversti žmones tariamai savo noru atsisakyti kur kas naudingesnės darbo sutarties pakeičiant ją autorine sutartimi. Tokia sistema veikė daugybę metų iki 2009 m. sausio pradžios.
Todėl šiandien tie žurnalistai, kurie pastaruosius 10 metų dirbo iš esmės tik už minimalią algą ir papildomą honorarą pagal autorines sutartis, gali pretenduoti tik į minimalią, t.y. bazinę, pensiją. Panaši ateitis laukia ir tų, kurie šiemet ar kitąmet sulauks pensinio amžiaus.
Man ir D.Meiželytei turėtų būti sunku tai suprasti, nes ta pensija dar labai toli. O ir nežinia, ar apskritai iš „Sodros“ dar ko nors gero sulauksime. Todėl tai reiškia, kad žmogus, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą ir savo kūrybinį potencialą paaukojo ne tik savo saviraiškai, bet ir leidėjo pelnui, valstybės demokratiniam klimatui palaikyti, dėl ydingų valdžios sprendimų yra paliktas prie suskilusios geldos.
Tačiau ne apie tuos žmones, matyt, savo komentare kalbėjo Seimo narė D.Meiželytė. Panašu, kad niekada nebuvusi Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS), kitos profesinės žurnalistų ar kitos kūrybinės sąjungos nare, Seimo narė yra kieno nors klaidinama arba klysta dėl nepatyrimo.
Štai savo laiške D.Meiželytė rašo: „Labai keista, bet didžiausias didžiausių mokesčių šalininkas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, vis verkęs, kad kitu atveju žurnalistai ir kūrėjai negaus pensijų, jei nemokės „Sodrai“, jei nemokės nuo viso uždirbto atlygio“.
Galiu paaiškinti, kad tai visai nėra keista. Mat, dar 2006 metais LŽS suvažiavime Vilniaus rotušėje susirinkę šimtai žurnalistų, kurie atstovavo ir kitiems LŽS kolegoms (šiuo metu yra daugiau kaip 1000 narių), savo rezoliucija įpareigojo būsimą LŽS vadovybę siekti teisingumo visiems žurnalistams numatant vienodas socialines garantijas. Buvo aiškiai pasakyta, kad nepriklausomai nuo žurnalisto sutarties su darbdaviu formos – ar tai autorinė, darbo ar kitokia sutartis, – kiekvienas kolega turi turėti vienodas socialines garantijas. Šia kryptimi dirbti buvau įpareigotas aš, nes mane kolegos išrinko mūsų organizcijos vadovu 4 metams.
Beje, ar kas nors iš valdžios žmonių kada nors pagalvojo, kuo nusikalto žurnalistas, jei vienas darbdavys jį įdarbina sąžiningai, o kitas nori siekti tik didesnio pelno ir dėl to sudaro autorinę sutartį, nesuteikiančią jokių socialinių garantijų žurnalistui? Tokia vadinamoji autorinė sutartis realiai slėpė tikrus darbo santykius, tačiau leido darbdaviui taupyti didelius pinigus nemokant jokių įmokų „Sodrai“.
Ačiū Dievui, kad D.Meiželytė bent nuoširdžiai prisipažįsta, kad ji kai kurių dalykų tiesiog nesupranta: „Nesuprantu tokių pamąstymų, nes dirbdama pagal autorines sutartis 4 metus mokėjau „Sodrai“ pagal savanorišką draudimo sutartį. O savanoriškai mokėti socialinio draudimo įmokas galima nuo minimalios algos, nuo didesnės – nuo kokios tik nori“.
Nedidelė bėda, jei ko nors nesupranti. Juk gali paklausti žmonių, kurie supranta. Štai „Sodros“ specialistai ne kartą yra pripažinę, kad ta vadinamoji savanoriškojo draudimo sistema buvo ne tik neefektyvi – ji visiškai nenaudinga žmogui. Mat, jei autorius būtų mokėjęs minimalius mokesčius dėl minimalių garantijų, jis vistiek nebūtų buvęs lygiavertis bet kuriam kitam dirbančiam kolegai, nes kai kurios draudimo rūšys tiesiog nebuvo apskritai numatytos. Todėl finansiškai neadekvačios įmokos ir išmokos šią sistemą diskreditavo, dauguma žurnalistų ar kitų autorių ja tiesiog negalėjo naudotis.
Man kilo keistas klausimas, o kieno gi interesams atstovauja Seimo narė D.Meiželytė, kuri sako, kad „optimalus variantas – mokesčiai nuo pusės honoraro“. Kam „optimalu“? Aš žinau, kam naudinga tokia sistema – darbdaviams. Autoriui tai reiškia perpus mažesnę pensiją, perpus mažesnes išmokas ligos ar vaiko auginimo atostogų metu.
Ar klausė Seimo narė visų 1000 LŽS, Verslo žurnalistų klubo ar kitų žurnalistų organizacijų narių, ką jie mano apie perpus mažesnes teises nei turi kiti dirbantys žmonės?
Sutinku su Seimo nare D.Meiželyte, kad sunkiausia dabar yra Socialinės apsaugos ir darbo ministrui: „Pabendravus su kolegomis Seime susidaro toks įspūdis, kad dabartinis socialinių reikalų ir darbo ministras Donatas Jankauskas (net gaila kartais šio žmogaus) atsidūrė tarp dviejų ugnių“.
Tik nesutinku, kad tos dvi ugnys – tai būtent buvęs ministras Jonas Rimantas Dagys ir aš, LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius. Manau, kad tos dvi ugnys – normalių ir žmogiškų santykių su darbdaviais norintys žurnalistai, kiti autoriai ir jų darbdaviai.
Prisipažinsiu, kad nesu joks, kaip mane pavadino D.Meiželytė, teisuolis. Mano nuodėmių sąrašas galėtų būti labai ilgas. Bet net jei kada nors ir atrodžiau taip dėl savo kalbų ar darbų siekdamas socialinių garantijų žurnalistams, tai tikrai ne dėl to, jog man vienam to reikėjo.
Būti lygiaverčiais darbo rinkos dalyviais nori ne tik LŽS nariai, bet ir Verslo žurnalistų klubas. Jei niekas nepasikeitė iki šios dienos, socialinių garantijų žurnalistams nuolat siekė ir Lietuvos žurnalistų draugija.
Taigi noriu paklausti Seimo narės D.Meiželytės, kodėl ji, turėdama žurnalisto diplomą ir neišklausiusi bent trijų žurnalistus vienijančių organizacijų atstovų nuomonės, viešai pateikia klaidingas interpretacijas?
Beje, nuoširdžiai tikiuosi, kad į kitą kokį susitikimą su D.Meiželyte dėl autorių socialinių reikalų galėsiu patekti ir aš, nes dėl esminio dalyko su D.Meiželyte aš sutinku: „Akivaizdžiai matosi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto lygiateisiškumo principo pažeidimas, kai už tą patį darbą priskaičiuojami skirtingi mokesčių dydžiai diskriminuojant pagal darbo sutartis dirbančius menininkus“.
Džiugu ir dėl to, kad vienodai suprantame ne tik Konstituciją – taip pat abiems rūpi sunki žurnalistų ir kitų autorių padėtis ekonominio sunkmečio metu. Šį sunkmetį daugelis autorių tikrai būtų lengviau sutikę, jei valdžia tokią „Sodros“ sistemą ir naujus mokesčius jiems būtų pasiūliusi kur kas anksčiau nei 2009 metais.