Pasidomėjau: nei Graikijos pensininkų, nei neįgaliųjų pensijų niekas nelietė, jas tik kuriam laikui „įšaldė“. O tai reiškia, kad kurį laiką pensijos nebus didinamos. Ir dar išsiaiškinau, kad jų pensijos gerokai didesnės, o produktų kainos maždaug tokios pat kaip Lietuvoje. Be to, ten šilta, vadinasi, komunaliniai mokesčiai daug mažesni.
Apimtas neteisybės įniršio, įsijungiau televizijos laidą „Svarbus pokalbis“, kur du finansų analitikas S.Jakeliūna su bankininku E.Kuodžiu kalbėsosi apie būsimą „Sodros“ reformos koncepciją. Iš E.Kuodžio sužinojau, kad Lietuvoje „labiausiai apkarpė tik apkiautėlius“. Girdi, oligarchai, kai kurios profsąjungos ir kai kurios interesų grupės spėjo „apsisukti“ aplink A.Kubilių ir buvo surasti būdai, kaip jų pajamų „neapkarpyti“.
E.Kuodis visus nuskriaustuosius pavadino „apkiautėliais“ (beje, šį žodį jis ne kartą naudojo televizijų laidose). Kadangi šiek tiek anksčiau viename straipsnyje buvau įrodęs, kad „tvarkant biudžetą“ labiausiai nukentėjo neįgalieji (jiems ne tik sumažintos pensijos, beveik visiškai atimtos aplinkos, būsto pritaikymo, kompensacinės technikos įsigyjimo, reabilitaciojos, dienos užimtumo centrų remontų, įrangos įsigijimo lėšos, be to, labai pablogėjo medicininis aprarnavimas, sumažėjo kompensuojamų vaistų), paniekinantis įvardijimas „apkiautėliais“ mane smarkiai įžeidė.
Bet tai buvo tik įžangėlė. Siūlydami savo receptus „Sodros“ gaivinimui, ir laidos vedėjas ir bankininkas pasiūlė genialų būdą: mažinti išmokas neįgaliesiems, nes kažkodėl Lietuvoje jų yra daugiausia ES.
Skleisti tokį melą nesinaudojant jokia statistika, daugiau negu įžūlu. Atsakingai sakau: Lietuvoje, kaip ir bet kiekvienoje valstybėje, kuri nėra karo ar kitokių stichijų zonoje, neįgaliųjų yra apie 10 proc. gyventojų. Tas 10 proc. beveik visose valstybėse ir visais laikais nekinta (išskyrus, žinoma, karus ir kitokias dideles nelaimes). Ir civilizuotuose, turtinguose kraštuose, ir neišsivysčiusiose šalyse, Dievas ar Gamta stabiliai „palaiko“ neįgaliųjų kiekį. Kodėl tas skaičius stabilus? Ką tuo stabilumu norima pasakyti 90 proc. sveikųjų žmonių? Gal be tų 10 proc. būtų kita civilizacijos kryptis? Gal tie žmonės su įvairiais defektais kur kas labiau reikalingi, negu žmonės lig šiol suvokė? Kodėl Biblijoje Jėzus Kristus tiek daug sutinka luošųjų ir juos pagydo, tuo įrodydamas savo išskirtinumą?
Taip ir kyla gal kiek naivoki klausimai: O jeigu Jėzus nebūtų sutikęs luošųjų? O jeigu žmonija turėtų vien tik atlantus? Kaip mes ugdytume Dorą ir Gailestingumą? Kaip patikrintume savo žmogiškuosius privalumus? Ar daug mes skirtumės nuo tų laukinių lietuvių, kuokomis uždaužiusių Brunoną ir kitus vienuolius?
Klausimai – retoriniai. Bet susimąstyti verta.
Didis talentas M.Rostropovičius, turėjęs per 30 garbės titulų, daugiau nei 90 apdovanojimų, dirigavęs garsiausiems pasaulio orkestrams, visuose žemynuose žinomas ir kaip nenuilstantis žmogaus teisių gynėjas, didelę dalį savo pajamų skirdavo labdarai, jis daug yra padėjęs ir sergantiems Lietuvos vaikams.
Skaičiau ir galvojau (atleiskite, gal ir naiviai): gal jo batuta nebūtų tokia stebuklinga, jei uždirbtus pinigus būtų leidęs pramogoms, pirkdamas jachtas, dvarus? Koks pasaulis būtų, jei jame gyventų vien tik nedvasingi vartotojai, anot Romualdo Granausko – “Duonos valgytojai”?
Seniai jau esu rašęs, kad niekas atidžiau nėra studijavęs neįgaliųjų gyvenimo ypatumų, juolab, kad ir pati socialinė politika visada buvo tik trečiaeilė, nes visada valstybei rasdavosi svarbesnių reikalų.
Ypač negražios tos šnekos, kad neįgalieji per gerai gyvena. Be abejo, yra ir tokių. Bet reikia tiksliai pasakyti, kiek jų yra, kur jie gyvena, priminti ir tą skaičių, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, paanalizuoti, kaip didėja socialinė atskirtis, apskaičiuoti, kiek iš pernai nusižudžiusiu 1111 žmonių buvo neįgaliųjų.
Neįgaliųjų organizacijos, norėdamos daugiau programinių pinigų (beje, jie irgi gerokai sumažinti), savo narių skaičių gerokai padaugina. Manau, tik „Sodros“ statistika tiksli. Bet į ją net naujieji socialinės politikos „puoselėtojai“ žiūri tik kaip į skaičius.
Štai mane ypač nuliūdino LSS socialinės integracijos koordonatorės Rūtos Ruolytės tyrimų duomenys, kad neįgaliųjų labai mažai studijuoja universitetuose, o negalią turintys užsienio šalių studentai mūsų šalyje neapsilankė nė karto. Didelio proto nereikia, kad suprastum, jog tokie faktai žymi, kad mūsų aukštųjų mokyklų sudaromos sąlygos, studijų programos nėra patrauklios užsienio studentams, turintiems negalią.
Lietuvoje išsilavinusių neįgaliųjų nedaug - vangiai jiems pritaikomos mokyklos ir universitetai.
Neįgaliųjų sportininkų rezultatai vis blogesni – neruošiami treneriai, nėra aikštynų.
Neįgaliųjų ir bendruomenių, kuriose jie gyvena (kur ir turėtų prasidėti jų tikrasis grįžimas į visuomenę) sąntykiai neįsitvirtinę, nes, svetimėjant visuomenei, bendruomeninis judėjimas neturi paskatų.
Nesutikčiau, kad neįgaliuosius reikėtų kažkaip išskirti. Ekime prie neįgaliojo civilizuočiau. Jau turime Neįgaliųjų teisių konvenciją. Mūsų valdantieji bijo ją ratifikuoti vien todėl, kad, anot konservatoriaus R.Dagio, „valstybė neturės pinigų ją įgyvendinti“.
Nedarykime visko iš karto. Skirstykime blokais. Ieškokime išsilavinusių, pasišventusių žmonių, norinčių tarnauti Lietuvai.
Dialogas su neįgaliaisiais, apie neįgaliuosius turi prasidėti iš naujo ir naujai. Ir, žinoma, ne taip, kaip siūlo tokie bankininkai, kaip Kuodis.
Kiek apmaudu, kad ir patys neįgalieji sutinka būti užguiti „apkiautėliai“. Savo teises reikia ginti – visur ir nuolat.