Lietuvos valdžia, žurnalistai ir ypač Lietuvos visuomenė reiškia mums užuojautą dėl didžiulės tragedijos mūsų šalyje.
Kai kuriuose tekstuose iš Lietuvos galima pajusti „nemalonią gaidelę“ o gal sąžinės graužimą dėl to, kad per paskutinį prezidento Lecho Kaczynskio vizitą Lietuvoje gavo jis nemalonią žinią apie Lietuvos Seimo nepriimtą įstatymą dėl lenkų pavardžių rašybos.
Kai kurie Lietuvos atstovai vadina tai net antausiu ponui L.Kaczynskiui.
Aš asmeniškai suprantu kai kurių Lietuvos sluoksnių abejones dėl lietuvių kalbos išsaugojimo ar apsaugos.
Bet yra dalykų, kurių negaliu suprasti. Gal Jūs sugebėtumėte man tai paaiškinti.
Kodėl tokia išdidi ir karinga tauta – lietuviai – nemini su mumis tokių tragiškų metinių kai Katynės žudinių metinių? Ar Katynėje nebuvo nužudytas nė vienas lietuvis?
Nenorėčiau tuo tikėti, dabar turbūt nėra svarbu, kokią uniformą vilkėjo, jie visi žuvo, nes laikėsi atitinkamų idealų, idealų, dėl kurių kovoja šiandien visa Europa.
Kodėl daug žmonių Lietuvoje turi šiandien pretenzijų lenkams, kad atvažiuodami į Lietuvą, Vilnių jaučiasi kaip savo valdose? Ar ne lengviau būtų tiems Lietuvos piliečiams nuvažiuoti į Poznanę, Varšuvą ar Krokuvą ir ten taip pat jaustis?
Mūsų bendra istorija sujungė mus prieš daug šimtmečių ir suteikė lenkams teisę jaustis Vilniaus krašte taip pat, kaip ir lietuviams – kituose Žečpospolitos kraštuose. Ar nebūtų mums taip lengviau gyventi? Kartu gyventi.
Iš mano šeimos istorijos žinau, kad mano prosenelis kovojo Nepriklausomybės sukilime – Didžiosios Lenkijos sukilime, kovojo, aišku, už Lenkiją, bet kovojo pirmiauisa už nepriklausomybę, nesirinkdamas, ar tai Didžioji Lenkija, ar Vilniaus kraštas.
Tokie reiškiniai kaip Gegužės 3-iosios Konstitucija ar Katynė – tai mūsų bendra istorija ir šias datas turėtumėme minėti kartu. Nes kažkada buvome susivieniję.
Aš esu eilinis pilietis, nepriklausau jokiai oficialiai institucijai ar organizacijai.
Bet kaip eilinis lenkas aš dėkoju visiems lietuviams už užuojautos žodžius šiomis dienomis.
Ir kaip eilinis lenkas kviečiu visus lietuvius į Lenkiją, į Varšuvą, Krokuvą, Poznanę ar į kitą bet kurį Lenkijos miestą, bet ne kaip į užsienį, o kaip į savo šalį.
Atvažiuokite, čia esate pas savuosius, nes visą tai sukūrėme kartu, mūsų protėviai liejo kraują už tuos idealus, už laisvę. Už laisvę, dėl kurios žuvo ir lenkai, ir lietuviai Katynėje. Buvome ir būsime kartu, to nepakeis jokie politikai, jokios nuostatos ir įstatymai. Nuo amžių esame pasmerkti gyventi kartu ir privalome gyventi kartu, tai gal geriau gyventi kaip broliai, draugai, o ne kaip priešai.
Linkiu visiems lietuviams gražios ateities ir kad niekada lietuviai neturėtų išgyventi to, ką šiomis dienomis išgyvena lenkai.
***
J.Czerniakas gyvena Achime (Žemutinė Saksonija).