Tirpstant žiemos malonumui ir baltiesiems laukų apklotams, kažkur sieloje kilo nerimas – ką pamatysiu tam gausiam sniegui nutirpus. Išties upės paplūdo tirpstančio sniego vandenimis ir greitai nykstantis baltas žiemos rūbas apnuogino žmonių kiemus ir laukus.
Vienas gražus ženklas, kuris patraukė mano akį – kelyje Vilnius-Panevėžys nutirpus sniegui nesimatė šiukšlių gausos: besiplaikstančių plastiko maišelių, tuščių butelių, skardinių ir kitokio „gėrio“. Širdį džiugina toks mūsų įpročių pasikeitimas.
Prisimenu visai neseniai nutirpęs sniegas atidengdavo mūsų nevalyvumo gėdą, o štai magistralė šį pavasarį švari – tarytum kruopščiai išvalytas kilimas. Vairuotojų ir Lietuvos gyventojų įpročiai keičiasi (deja, dar ne miestiečių). Mesti šiukšles per automobilio langą tampa nepadoru, kažkaip savotiškai gėdinga, nepriimta ar net asocialu. Ir tai ne man vienam, bet daugeliui iš mūsų.
Balandžio 17-oji – plačiai išreklamuota „Mes darom“ akcija negalėjo nepatraukti piliečio dėmesio. Nebent šis kur nors užsidaręs kaip koks kurmis tūnojo dar nepabudintas pražydusios pavasario saulės.
Su bičiuliais ir aš dalyvavau šioje akcijoje Panevėžyje. Susitikome 10 val. viename iš miesto parkų. Pasirašėme registracijos lapuose, organizatoriai visiems padalijo po vieną pirštinę (matyt, sunkmečio pasekmė ar nauji darbo gamtoje įpročiai), įdavė tuščią šiukšlių maišą ir nukreipė kuria kryptimi judėti.
Smagu buvo matyti, kad į akciją gužėjo nemažas skaičius žmonių – partijos su savo nariais, organizacijos su darbuotojais, pavieniai žmonės, bičiuliai, draugai.
Parke galima buvo išgirsti jaunimo klegesį, pokalbius, įsakmius organizacijų viršininkų balsus, nurodinėjančius kur ir kokias šiukšles rinkti ir t.t.. Tądien neatrodė negarbinga, gėdinga ar nesolidu lankstytis prie plastiko atliekų, rinkti butelius, krauti šakas ir automobilių padangas į krūvą.
Įdomu buvo stebėti artėjančius „gamtos vartotojus“, kurie su savo meškerykočiais atėjo žvejoti į upelį ar tiesiog išvedė savo šunytį eiliniam šeštadienio pasivaikščiojimui.
Keistoka, tačiau šįkart ne tų, kurie naudojosi gamta ir jos teikiamais malonumais, bet tų, kurie atėjo valyti ir gražinti mėgiamos poilsio vietos buvo daugiau. Taip, mūsų buvo daugiau. Džiugus jausmas užplūdo krūtinę. Tebūnie liks teršėjų ir tų, kurie niekada nesupras švarinimosi akcijų ir talkų prasmės.
Tačiau, jei norinčiųjų tvarkyti ir puoselėti savo aplinką bus daugiau, daugiau bus ir grožio, džiaugsmo bei laimės mūsų mieste bei tautoje.
Kažkas teisingai pastebėjo, kad tik graži žmogaus siela rūpinasi grožiu, tvarka ir artimu savo, o ne tik savimi. Tad tikėkimės, kad to vidinio grožio mumyse diena iš dienos vis daugės. O rūpindamiesi aplinka, kurią mums davė Dievas, atnešam džiaugsmo tiems, kurie šios aplinkos apsupty ieško nusiraminimo, poilsio ir grožio.