Prieš keletą dienų stovėjau eilėje vieno prekybos centro salotų skyriuje. Priešais mane gaminius rinkosi slogaus biurokratinio darbo prispausta moteris. Pardavėja kantriai ją stebėjo, tačiau pamačiusi mane, atpažino ir iš karto pasiteiravo, ko pageidausiu. Priešais stovėjusi moteris įtūžo, nes buvo palikta viena, tad griežtai padažytomis lūpomis puolė ginti savo teises.
Tačiau pardavėja vis tiek mane aptarnavo pirmą. Nes mane pažinojo. Štai todėl kova su korupcija ir yra beprasmė.
Praėjusios savaitės pradžioje Seimo pirmininkė Irena Degutienė susitiko su beveik visais didžiaisiais šalies kovotojais su korupcija. Reikšmingi dėdės ir tetos aptarė, ką reikia daryti. Vis dar negaliu suprasti, kam trukdyti tiek vėliavnešių dėl tokio paprasto reikaliuko.
Juk tokiame susitikime galėjo dalyvauti ir svarbiųjų dėdžių liokajai, antrininkai ar šiaip Mažojo teatro aktoriai. Manau, kad pastarieji tas nuobodžias ir nieko nesakančias kalbas būtų pasakę įdomiau nei Seimo pirmininkė ir jos sveteliai.
Žurnalistikos guru Davidas Randallas ne kartą yra rašęs, kad tai, ką pasako vienas ar kitas politikas, dažniausiai visiškai nieko nereiškia ir nėra svarbu. Tačiau šis susitikimas buvo dar beprasmiškesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kova su korupcija yra tokia pat beprasmiška, kaip tikėtis, jog frazė „Kova su vėjo malūnais“ dar gali ką nors sudominti. Ši kova yra beprasmė ne todėl, kad geriečių ordoms vadovauja abejotinos reputacijos veikėjai, o dėl to, jog korupcija yra gyvenimo visuomenėje ir žmogiško ryšio pasekmė.
Kas iš tikrųjų yra korupcija? Tai ne kyšiai aukštiems valstybės pareigūnams, ne naudojimasis tarnybine padėtimi, ne giminaičių ar bendražygių patupdymas šiltuose postuose. Viskas, ką išvardijau, yra pasekmė to, kad gyvendami visuomenėje organizmai yra susiję žmogiškaisiais ryšiais.
Pardavėja mane aptarnavo pirmą, nes mane pažino – aš nuolatinis jos klientas. Jeigu jums tektų rinktis, ką įtaisyti odinėje kėdėje – specialistą ar specialistą, kuris gyvena kaimynystėje, jūs greičiausiai pasirinktumėte pastarąjį. O jeigu ir nepasirinktumėte, tai tik todėl, kad tas gyvatė jums kažkaip yra prikiaulinęs. Ir tai vėl bus nulemta žmogiškųjų ryšių.
Jeigu jums reikėtų spręsti, kas turi tapti miestelio šiukšlių vežėju, jūs pasirinktumėte tuos verslininkus, kurie jums nepatingėtų atnešti prabangaus vokelio. Tačiau vokelį verslininkai jums atneštų tik tada, jeigu būtų užmezgę su jumis ryšius.
Ta nelemtoji korupcija egzistuoja ne todėl, kad mes esame vagių tauta ar nesubrendę vaikėzai, nes tai lemia tik korupcijos mastų dydį. Korupcija egzistuoja, nes mes esame žmones, nes mes esame susiję, nes mes galime tapti susijusiais.
Šio drakono stuburą galėtų sulaužyti nebent robotas policininkas. Arba kita mašina, neturinti emocinės atminties arba žmogiško noro užgyventi riebų statusą visuomenėje.
Aš neteigiu, kad su korupcijos apsirijėliu kovoti nereikia. Mane, kaip žurnalistą, visuomet labiausiai domino būtent korupcijos tema. Šis tekstas – tiesiog provokacija.