Šiandien nuolat girdime apie nelegaliai statomas pirtis ar ištisus namų kompleksus ežerų ar upių pakrantėse. Miškai ir paežerės, prie kurių prieiti anksčiau galėdavo kiekvienas, dabar tampa saujelės prakutusių verslininkų ir naudos siekiančių valdininkėlių taikiniu.
Vis dėlto tai, ką pamačiau greta Druskininkų esančiame miške prie Avirio ežero, pranoksta viską. Maždaug 100 kv.m užimantį namą nutarta statyti prie pat visų vietinių gyventojų numylėto ir paprastų žmonių rankomis išpuoselėto paplūdimio. Tai tas pats, kas statyti namą šalia Palangos tilto, poilsiautojams ir turistams paliekant tik siaurą takelį iki vandens.
Prie Veršių kaime, Leipalingio seniūnijoje, esančio Avirio ežero vietoje bent 50 automobilių talpinusios stovėjimo aikštelės, pamačiau smėlyje žiojėjančią gilią duobę, vežamas statybines medžiagas, besibūriuojančius darbininkus. Kas toliau? Iš bent 2 tūkst. kv.m. paplūdimio liks tik tvoromis aptvertas saugus narvelis išrinktiesiems?
Žinant, kaip Druskininkuose sparčiai nyksta žaliosios zonos, tai yra visai tikėtina. Žemės paskirtis Druskininkų savivaldybėje keičiama nepastebimai, žmonėms net nespėjus susivokti, kaip tai nutiko.
Neaišku, kaip vandens apsauginis 3-iosios grupė miškas, kuriame jokios statybos nenumatytos, tapo rekreacinės paskirties mišku. Kaip, kas ir kada šią paskirtį leido pakeisti, kas už tai atsakingas? Kodėl sklypas, kuriame jau pradėta vykdyti statyba, nėra tinkamai pažymėtas: nėra visur sukaltų riboženklių, supiltų kapčių? Kodėl šimtamečių pušų kamienai iki 4 metrų aukščio užpilti gruntu, iš kur miško viduryje atsirado jūrinis konteineris ir kodėl tarp medžių sukiojasi po 40 t sveriantys vilkikai su kroviniais?
Darbai vyksta įtartinai sparčiai, prie dar vakar iškastos duobės jau pūpso statybinių blokelių rietuvės, sukiojasi statybininkai. Pasak vietinių, sklypo savininkas yra gerbiamas Kauno medikas, profesorius Gintautas Kazanavičius. Tokie žmonės yra vadinami Lietuvos inteligentijos elitu.
Štai taip operatyviai iš žemėlapio ištrinamos poilsiavietės. Ten, kur ilsėdavosi mano tėvai ir tėvų tėvai, kur buvo nuolat prižiūrima aplinka, renkamos šiukšlės, įrengtos persirengimo kabinos, nuolat tvarkomas privažiavimo kelias, dabar kyla kukliomis poilsiavietėmis įvardijami milžiniški statiniai.
Nuo ankstyvo pavasario čia buvo žaidžiamas tinklinis, kūrenami laužai, švenčiama ar tiesiog atvažiuojama atsikvėpti po dienos darbų. Vasarą, saulėtą dieną, čia sutiksi ne tik vietinių gyventojų, bet ir aibę vilniečių, kauniečių ar net klaipėdiečių, ežeras plačiai žinomas visoje šalyje.
Nors Pietų Lietuva yra ežerų ir miškų kraštas, tačiau aplink Druskininkus beveik nėra paežerių, kuriose galima būtų patogiai ilsėtis. Pavyzdžiui, kad ir šio ežero, kurį drąsiai galima vadinti Dzūkijos grynuoliu, didžioji dalis pakrančių yra stačios, vietų, tinkamų stovyklauti, o tuo labiau privažiuoti arčiau, yra tik kelios.
Prasidėjus statyboms vienoje vietoje, greičiausiai bendruomenė praras visą ežerą. Paprastiems žmonėms liks tik dumblėti, nendrėmis apaugę kiti vandens telkiniai. Smėliu ir skaidriu vandeniu mėgausis tie, kurie turi pakankamai pinigų, pažinčių ar raktus nuo užkardų.