Amerikietis pramogų organizatorius Marshallas Bruce’as Mathersas išgarsėjo ne tik tuo, kad tapo pirmuoju pripažintu baltaodžiu reperiu. Kol afroamerikiečiai kūrė rimus apie gangsterių gyvenimą, gatvės užkulisius, pinigus, kales ir kitus tokius dalykėlius, Eminemo dainų tematika pinigus iš paauglių siurbė kitokiu būdu.
Gyvenimo audrų blaškoma dukra, paleistuvė jos mama ir vienišas su neteisybe kovojantis tėtis. Nieko neprimena?
Nežinau, kas sukūrė Eminemo fenomeną. Pats Marshallas, psichologų padedami prodiuseriai, o gal visi kartu. Svarbiausia tai, kad jau antras reperio albumas buvo parduotas 2 milijonų kopijų tiražu.
Eminemo fenomenas paauglius pavergė todėl, kad visų rūšių nuskriaustieji galėjo rasti sau artimų personažų ir gyvenimiškų situacijų.
Išdavė mergina arba paliko vaikinas? Eminemas savo žmoną Kim aptiko su kitu. Kamuoja paauglystės sindromas, kad nemyli motina? Eminemo motina jo taip pat nemylėjo. O gal esi maža mergaitė ir labai myli tėtę? Eminemas labai myli savo dukrelę Heilie, o ši dievina jį. Be to, Eminemas yra vienišas tėtis, kovojantis su neteisybe.
Nežinai, ko nekęsti, tad nekenti politikų? Nekenčia ir Eminemas. Jo daina „Mosh“ (aliuziją į „Bush“) buvo net uždrausta JAV. Nori patekti į šou pasaulį, bet esi negražus arba per mažai turtingas? Šou pasaulio nemėgsta ir Eminemas.
Visus šiuos herojus galima kryžminti, o į situacijas pažvelgti iš kitų pozicijų. Eminemas nekenčia ir protestuoja prieš visus, viską, visaip. Jis yra visoks protestuotojas. Todėl visų tautų, rasių, amžių nuskriaustieji perka jo albumus.
Kuo šis pasakojimas primena D.Kedžio istoriją, aiškinti, turbūt, nereikia. Ir Detroite, ir Garliavoje į pirmą planą išstumtas vienišas tėvas, tačiau siužetas sukasi apie mažą mergaitę. Mergaitę, kurią tėtis sergi nuo blogybių.
Tačiau Eminemo istoriją prodiuseriai sukurpė tam, kad uždirbtų milijonus dolerių. Pavergtų visą mokų jaunimą. O kas ir kam režisavo D.Kedžio dramą?
Nemėgstu sąmokslo teorijų, nes jos skaldo, blaško ir verčia nemąstyti. Tačiau tauta jau ir taip apakinta lyg po nakties su Kašpirovskiu. Tad nekaltos teorijos eskizus nupiešiu ir aš.
Į teisėsaugininkų akiratį pateko pakaunėje gyvenančio jauno tėvo skundas. Jis kaltino kažkokį vietos verslininkėlį tvirkinus jo mažametę dukrą. Mergaitę jam esą atidavė sotaus gyvenimo įsigeidusi motina. Apie situaciją pranešta visiems skaityti ir rašyti mokantiems piliečiams, tad informaciją gauna ir būsimi spektaklio režisieriai.
Režisieriai sukurpia scenarijų, kurio esmė - susitvarkyti savus reikalus ir nušauti apie 3 milijonus zuikių. Bet pirmiausia parengiamieji darbai.
Pedofiliūkštį parengiamųjų darbų vykdytojai pagauna šmirinėjantį po urvus. „Nu ką, parše, sėsi!“ - užriaumoja vienas augalotas vykdytojas ir smogia akin. Po poros minučių kabinete pasirodo kitas vykdytojas, kuris yra malonesnis ir pasiūlo išeitį - vaidini spektaklyje, dalini interviu, prisiimi visuomenės įtūžį ir išsigelbėsi.
Panašiai pasielgti reikia ir su dukros motina.
Trečias žingsnis - pagrobi impulsyvų, neatsargų, nuovoką praradusį tėvą, kuris epiloge žus.
Ir tada prasideda spektaklis. Premjera.
Jau pirmoji scena intriguoja. Režisieriai pašalina žmogų, kurio rankomis kažkada talžė kitataučius ir kitaip valė valstybę. Pašalintasis buvo įtrauktas į juoduosius pasimetusio tėvo sąrašus, tad žiūrovai iš karto nusikaltimą priskiria jam. Kad abejonių neliktų, nušaunama ir paklydusios motinos sesuo.
O vėliau - kaip Eminemo dainoje.
Moterims - vyras, drąsiai kedenantis nedorėlių plunksnas. Vyrams – kietuolis, nepabijojęs atkeršyti kalei. Diedukams - kovotojas su gyvatėmis. Močiutėms - pražudytas sūnus. Kiekvienas randa savo herojų. Kiekvienas turi už ką „sirgti“.
Socialinių tyrimų duomenimis, lietuviai labiausiai nusivylę ne konkrečiai šalies politika, bet teisingumu. Tad blogiukai šioje dramoje ir yra teisės sargai.
Režisieriai ne tik pašalino neparankų sau žmogų, bet ir sukūrė visuomenę apakinusį fenomeną. Vieni palaiko tėvą, kiti nepalaiko. Bet stebi juk visi. Vienu televizijos kanalu - viena versija, kitu – jau kita. Visa tai tuo pat metu. Visi priklausomi pykčiu arba meile, tad nebemato, kas dedasi jų smėlio dėžėse, jų gyvenimuose.
Dabar su banda galima daryti ką tik nori. Dabar visuomenė nekenčia ir bijo. Bijo „pedofilų klano“! Įsiklausykite: „pedofilų klanas“. Taip pat kažkada europiečiai šventai tikėjo, kad egzistuoja raganų kultas ir jų bijojo. Kaimų vyresnieji raganas medžiojo, miestelėnai palaikė kaimų vyresniuosius. Lygiai taip pat, kaip vokiečiai kažkada šventai tikėjo žydų sąmokslu. Hitleris žydus naikino, visuomenė palaikė Hitlerį.
Bet vėliau paaiškėdavo, kad už viso to vis tiek slėpėsi politika.
Įtakos klanai niekada nebuvo kuriami patenkinti aistroms. Įtakos grupės siekia valdyti informaciją, pinigus, visuomenę. Būtent tai yra įtakos kulto narius jungiantis laidas, o ne nesveika aistra.
Bet net jei ir egzistuoja koks pedofilų klanas, jis niekada neužguls valdžios svertų. Netikite? Bet čia juk tas pats, kaip ir narkomanų klanas, alkoholikų klanas, lošėjų klanas, apsipirkinėjimo maniakių klanas. Ar tokios priklausomybės gali daryti įtaką valdžios struktūroms ar racionaliai strateguodami siekti valdžios? Negali, nes juos valdo silpnybė. Silpnybė, kuri neleidžia blaiviai mąstyti, todėl jie patys būtų kontroliuojami. Jie yra pažeidžiami. Tad lygiai tas pats ir su „pedofilų klanu“.
Pedofilai egzistuoja. Teisėsauga nėra nekorumpuota. Gyvenimas nėra teisingas. Visuomenę visada kažkas valdo. Bet vargiai tai galima surišti į vieną ryšulį. Nebūkime banda.