Sakykim, vieną vakarą įlipa žmogus į troleibusą, kuriame sėdi keli žmonės, staiga toje pačioje stotelėje pro visas duris įšoka kontrolieriai ir pareikalauja parodyti bilietus. Suprantama, kad įlipęs žmogus dar nespėjo pažymėti savo bilieto ir kontrolieriui teisinasi, kad ką tik įlipo, bet kontrolierius teškia klausimą: „Kaip įrodysite?“
Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų tokiu atveju gintis, jeigu kontrolieriai apsuptų ir laikytųsi savo pozicijos. Juokas juokais, bet apsiginti būtų neįmanoma, nes jie keli. Nori nenori beliks susitaikyti su nusikaltėlio reputacija, nes Temidė troleibusais nevažinėja.
Žinoma, kiekviena gyvenimiška patirtis yra naudinga. Tokiai realybei reikia pasiruošti, kad ji neišmuštų iš pusiausvyros, nes, kad ir kaip gintumėmės, pasaulis dar neišrado prietaiso, galinčio atskleisti mūsų sąžiningumą ir apsaugoti nuo kaltintojų.
Gali nutikti ir taip: autobusas atvažiuoja po valandos pertraukos, tad žmonių stotelėje daug. Įlipate per galines duris ir pirmiausia dairotės žymeklio. Matote, kad mechaninis bilietų žymeklis pritvirtintas nepatogioje vietoje, beveik palubėje, nes autobuso gale kėdės įmontuotos ant paaukštinimo, šalia jų laipteliai, prieš jus stovi žmonės.
Kaip reikalaujama Važiavimo taisyklėse ir kaip keturiomis kalbomis užrašyta ant vienkartinio bilieto, nedelsdamas pasiekiate žymeklį ir bilietą pažymite. Važiuojate ramiai, nes atlikote svarbiausią procedūrą, garantuojančią jums saugią kelionę. Tačiau jūs net nenutuokiate, kad pažymėti bilietą dar nieko negarantuoja.
Kartu su jumis toje pačioje stotelėje įlipo kontrolieriai, jie stebi keleivius ir ruošiasi nutverti nors keletą „zuikių“. Bet jums tai nerūpi, nes visada žymite bilietus ir dabar turite pažymėtą, tad, prasidėjus patikrai, nieko neįtardamas jį paduodate. Nelauktas akibrokštas: kontrolieriai pareiškia, kad bilietas žymėtas ne šiame autobuse, todėl privalote mokėti baudą. Aišku, prieštaraujate, bet kontrolieriai parodo, kad biliete tik viena skylutė, o turi būti kelių skylučių kombinacija.
Bandydamas įtikinti, kad žymėjote būtent naują bilietą, stveriatės parodyti likusius savo nežymėtus bilietus, nes žymėtąjį bilietą atplėšėte būtent nuo jų – tai akivaizdžiai rodo vienas po kito einantys numeriai. Deja, tai negelbsti. Kontrolierė paduoda popieriaus atplaišą ir liepia ją pažymėti, kad įsitikintumėte, jog jūsų bilieto žyma neatitinka tikrosios. Jūs žymite, nors ir suvokiate, kad tai kita situacija, kita jūsų stovėjimo padėtis. Atplaišoje akivaizdžiai matote, kad žymos kombinacija tikrai kitokia negu jūsų biliete.
Taigi kontrolieriai siūlo mokėti baudą arba kreiptis į teismą, atlikti ekspertizę, vienas iš jų netgi „įvertina“ jūsų pastangas gintis ir pasiūlo: „Esate protingas žmogus, tad pažymėkite kitą bilietą“. Apmaudu, juk kontrolierius nesupranta vieno dalyko: žymėdamas antrą bilietą jūs pripažinsite esąs nusikaltėlis, nors iš tiesų toks nesate.
Turite apsispręsti, ar liksite ištikimas savo sąžinei, ar palūšite ir ją išduosite. O autobusas rieda toliau, stotelėse įlipa ir išlipa žmonės, kontrolieriams jie jau ir nerūpi, nes auka yra, proga uždirbti 80 Lt – irgi. Viena moteris bando jus užstoti, tvirtina, kad tikrai nepatogu žymėti bilietus, bet kontrolieriai patikina, kad jos bilietas pažymėtas gerai. Ji daugiau į ginčą nesikiša.
Vis dėlto mokėti baudą atsisakote. Turbūt pasielgiate teisingai – kam daugiau gali rūpėti jūsų sąžinė ir savigarba, galų gale – kodėl turite likti be kaltės kaltas? Juo labiau, kad esate visiškai įsitikinęs savo teisumu.
Lyg tyčia neturite asmens dokumento, būtino pažymai dėl baudos mokėjimo išrašyti. Pasiūlote nueiti į policijos skyrių. Policininkas patikslina jūsų tapatybę, tik kažkodėl kontrolierė jūsų pavardę parašo klaidingai. Bet tai visiškas menkniekis – jūs padarėte dar didesnę ir turbūt esminę klaidą: išlipote iš autobuso. Jis nuvažiavo, kartu ir žymeklis – kokios ekspertizės dabar galite tikėtis?
O kas toliau? Toliau – arba jūs sumokėsite baudą, arba Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbs nuosprendį ir galėsite įsitikinti, ko verta jūsų sąžinė ir savigarba. Bet tai jau kita patirtis. Tiesą pasakius, irgi neįtikėtinai įdomi.
Taigi liko moralas. Važiuojant Vilniaus viešuoju transportu dažnai atsitinka, kad autobusui ar troleibusui trūkčiojant, siūbuojant ranka, žyminti bilietą, paslysta į vieną ar į kitą pusę ir tinkamai jo pažymėti nepavyksta, neretai mechaniniai bilietų žymekliai būna išklibę ar net sugadinti. Negalima būti garantuotam, kad ir automatinis žymeklis išspausdins tai, kas yra reikalinga, nes automatika irgi genda.
Bet kuriuo atveju keleivis, pasirinkęs važiuoti viešuoju transportu, turi priimti ir to transporto „žaidimo“ taisykles. Arba rinktis kitą vežėją. Gaila, kad Vilniuje pasirinkimas menkas. Sąžiningai už važiavimą mokantiems keleiviams tiesiog patartina rinktis privatų transportą, nes juose sumokėjus galima važiuoti netrikdomai, o viešajame transporte – kaip pavyks, gali būti išprašytas kartu su savo sąžine ir savigarba.