Tačiau po tokio pareiškimo ūkio ministrui Dainiui Kreiviui kilo pagrįstas įtarimas – ar iš tiesų būtina didinti vandens kainą? Kodėl tas įtarimas kilo tik dabar, nors daug metų nenorėta pastebėti, kaip neūkiškai tvarkėsi senoji bendrovės administracija? Kalbant griežtai, jų buvęs neūkiškumas dvokia net kai kuriais vieno kodekso straipsniais.
Vilniečiai, prieš kelias savaites sužinoję per krizę itin skaudžią naujieną apie galimą vandens branginimą, net neįtarė, su kokiu įtempto siužeto trileriu bus siejamas šios bendrovės pavadinimas. Aukštus bendrovės vadovus sulaikė Specialiosios tyrimų tarnybos agentai, teismas leido kelis vadovus suimti... Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio tai panašu į trilerį. Iš tiesų – tai dėsninga daug metų šioje bendrovėje įteisinto piktnaudžiavimo, tikėkimės, pabaigos pradžia.
Pagalvokite patys – pradedate eiti solidžias pareigas valstybės įmonėje, kur jūsų pirmtakas tvarkėsi kaip savo tėvonijoje, mokėjo sau ir parankiems darbuotojams didžiulius atlyginimus, darbino kone ištisas gimines. Kodėl turėtumėte daryti kitaip? Tokios tradicijos buvo susiklosčiusios „Vilniaus vandenyse“. O tradicijas pakeisti ne tik sunku, bet ir nesinori. Nagai į save riesti.
Dabartinis „Vilniaus vandenų“ vadovų galimo kyšininkavimo skandalas gal ir netikėtas. Bet neskaidri veikla ten jau taip įsisenėjusi, kad ją reikia mėžti kaip Augėjo arklides.
Istorija prasidėjo gerokai anksčiau, kai įmonei ne vienerius metus vadovavo B.Miežutavičius. Tas pats, kuris, sužinojęs, kad įmonės valdymo neūkiškumu pasibaisėjusi valdyba nusprendė jį atleisti iš šiltos, solidžiai apmokamos ir praktiškai niekieno nekontroliuojamos, bet nuostolingai dirbančios, įmonės vadovo kėdės, ilgus mėnesius sirgo. Kas iš mūsų nebūtų apsirgęs, jeigu tektų trauktis iš posto, kur per mėnesį gauni daugiau kaip 10 tūkst. litų algą neatskaičius mokesči, o kur dar kelios dešimtys tūkstančių litų priedų?
Skaičiai rodo, kad vadovaujant B.Miežutavičiui, statybos direktoriaus alga buvo apie 10 tūkst. litų neatskaičius mokesčių, o priedas – apie 48 tūkst. litų per mėnesį. O vyriausioji finansininkė? Alga – apie 10 tūkst. litų neatskaičius mokesčių, o priedas – apie 39 tūkst. litų per mėnesį.
Čia vertėtų priminti, kad savivaldybės kuruojamoje įmonėje dispečerio alga tebuvo 965 litai, o priedas – kiek daugiau kaip 600 litų per mėnesį. Dar vertėtų nepamiršti, kad įmonės nuostoliai augo, o vadovų algos didėjo.
Kai įmonės valdyba pareikalavo atlikti nepriklausomą įmonės veiklos auditą, net žagtelta iš nuostabos. Pažeidimų buvo rasta tiek, kad civilizuotoje valstybėje tokios įmonės vadovas turėtų ilgai minti valdiškų namų slenksčius ir atsakinėti į nemalonius klausimus. Bet čia Lietuva. Čia daug draugų, giminių, pažįstamų, greitai galima susirasti užnugarį ne tik įmonę turėjusioje kontroliuoti Vilniaus miesto taryboje.
Nepriklausomo auditoriaus išvados buvo konkrečios – įtariamai neskaidrūs, šimtatūkstantinės vertės viešieji pirkimai, dominuojantys tie patys paslaugų tiekėjai, beje, greičiausiai žinomi iš anksto.
Pasak buvusio „Vilniaus vandenų“ valdybos pirmininko, dabartinio Seimo nario liberalcentristo Žilvino Šilgalio, buvo įtarimų, kad pirkimai galimai surežisuoti, o kai kurių tiekėjų apyvartas sudarydavo tik pajamos, gautos iš „Vilniaus vandenų“ užsakymų.
Nesinori varginti skaitytojų skaičiais, tačiau be faktų neišsiversime. Tarkime, „Vilniaus vandenims“ prireikė rekonstruoti vieną Nemenčinės magistralinio tinklo ruožą. Galimos kainos riba – 1 mln. 180 tūkst. litų. Sutapimas, kad raštu apklausus kelias bendroves gauti tik keliais litais besiskiriantys rezultatai? UAB „Rosma ir Ko“ pasiūlė atlikti darbus už 1 mln. 179 tūkst. 983 litus, UAB „Statovita“ – už 1 mln. 179 tūkst. 988 litus, o UAB „Požeminiai darbai“ – už 1 mln. 179 tūkst. 999 litus.
Buvo metų, kai absoliuti dauguma viešųjų pirkimų vykdyti be konkurso, tarkim, iš 47 pirkimų tik 2 atlikti viešo pirkimo būdu.
O kur dar garsus posakis, kad Lietuva – giminių kraštas. Atrodo, „Vilniaus vandenyse“ šis posakis buvo gajus kaip niekur kitur. 2006 metais vienu metu įmonėje iš beveik 900 darbuotojų dirbo 91 artimais ryšiais susiję žmonės: seserys, broliai, vyrai, žmonos, dukros, sūnūs. Tolimesnių giminaičių niekas net neskaičiavo.
Atliktą auditą ir pastabas tuometis bendrovės valdybos pirmininkas Ž.Šilgalis išsiuntė Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriui. Paaiškėjus, kad kėdė dreba vis labiau, B.Miežutavičius ilgus mėnesius sirgo, tačiau grįžęs į darbą už dvi darbo dienas išsimokėjo daugiau kaip 800 litų atlyginimą ir dar be valdybos žinios – 35 tūkst. 830 litų priedą neatskaičius mokesčių. B.Miežutavičius, nors ir skandalingai, valdybos, kuriai tuo metu vadovavo liberalcentristas Ž.Šilgalis, iniciatyva buvo atleistas.
2007 metais tuometė „Vilniaus vandenų“ valdyba kreipėsi į prokuratūrą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį už įmonės turto grobstymą stambiu mastu. Tačiau tyrimui tebevykstant tuometis Vilniaus meras, dabartinis europarlamentaras, partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Juozas Imbrasas B.Miežutavičių į darbą grąžino. Paviešinus jo veiksmus, pinigus į bendrovės kasą jis sugrąžino, tačiau nuskriaustas neliko. „Tvarkiečiai“, socialdemokratai ir Liberalų sąjūdžio atstovai suformavo naują įmonės valdybą, kuri prie nuolatinės algos jam vėl paskyrė 20 tūkst. litų priedą.
Prokuratūra irgi nusiplovė rankas – pinigai grąžinti, tad ir tyrimas buvo nutrauktas. Kitaip tariant, valstybės valdomos nuostolingos įmonės vadovas gali mokėtis sau nors ir 50 tūkst. litų be niekieno žinios, bet, jeigu tik šis faktas paaiškės, o jis susipras pinigus grąžinti, išlips iš balos sausas. Precedentas puikus. Jį turėtų įsidėmėti visi valstybės ar savivaldybių valdomų, ypač nuostolingų įmonių vadovai, kurie, ištikus bėdai, galėtų tokiu argumentu ir apsiginti.
2009 metų lapkritį auditoriai atskleidė, kad B.Miežutavičius nepasimokė – kaip tvarkėsi savo dvarelyje, taip tvarkėsi. Nustatyta, kad jis spekuliavo bendrovės išlaidomis – jos buvo tyčia mažinamos ir perkeliamos iš 2008-ųjų į 2009 metus. Tuomet bendrovė jau buvo nustekenta iki paskutinio siūlo galo. Štai tada ir kilo gyvybiškai svarbus klausimas – reikia didinti vandens kainas.
Tačiau kaip jas galima didinti artėjant Seimo rinkimams? Pasigirdo spėjimų, kad tuometis Vilniaus meras J.Imbrasas patarė B.Miežutavičiui neskubėti, nes „tvarkiečiams“ nepopuliarių sprendimų reikėjo mažiausiai.
Tuomet atkuto ir prokuratūra. Ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas. Tik kiek jis tęsis?
Čia būtų pats laikas paklausti: kas šildėsi „Vilniaus vandenų“ užuovėjoje ir globojo buvusį jų vadovą? Tiesioginis šeimininkas – Vilniaus savivaldybė? Kai kurie savivaldybės tarybos nariai tuomet, kai tęsėsi skandalinga B.Miežutavičiaus atleidimo istorija, aiškino, kad šis žmogus atnaujino visą sostinės vandens ūkį. Tačiau kodėl jie pamiršo pridurti, kad tai buvo jo darbas, už kurį jis gavo nemenką algą ir dar kelis kartus už algą didesnius priedus?
Politikai? „Tvarkiečių“ idėjinis vadas, buvęs sostinės meras, nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, jo statytinis Vilniaus mero poste J.Imbrasas ar Algirdo Paleckio tuomet į savivaldybę atvesti socialdemokratai? Buvo kalbų, kad prie bendrovės užsakymų rankas pasišildė ne vienas politikams artimas verslininkas. Tačiau, artimų šaltinių teigimu, buvęs „Vilniaus vandenų“ vadovas yra iš tų žmonių, kurie moka įtikti bet kokiai valdžiai. Čia tik vienintelis klausimas – kaip?
„Vanduo – amžino gamtos ciklo dalis: vandens garai pavirsta į debesis, debesys į lietų, kuris grąžinamas į ežerus ir upes, o jos išteka į jūrą. Tai unikalus elementas: ramus ir statiškas, besikeičiantis ir judrus, bespalvis, bet galintis atspindėti visas spalvas“, – po tokiu tekstu pasirašė B.Miežutavičius, kai vadovavo Lietuvos vandens tiekėjų asociacijai, organizavusiai mokinių nuotraukų konkursą.
Pasaulyje yra ir kitas elementas, ramus ir statiškas, besikeičiantis ir judrus. Apie jį sakoma – nekvepia. Tai – pinigai.