Įsivaizduokime Lietuvą, nors tai ir nelengva, kaip vieną komandą. Kokie šios komandos rezultatai ir kokios perspektyvos?
Visiems žinoma, kad sporte yra taisyklės ir jų visi privalo laikytis. Krepšinyje negali priešininko pargriauti ant žemės, o regbyje tai yra leidžiamas ir dažnai naudojamas veiksmas. Futbole nereikia dairytis, kad kažkas kaip bokse užvoš tau kumščiu į nosį (kas be ko, pasitaiko, bet tam ir yra taisyklės, kad prasižengęs būtų pašalintas iš aikštės). Bokse nereikia kumščiuotis su penkiais priešininkais iš karto, o graikų ir romėnų imtynėse tau priešininkas negriebs už kojos, kas laisvosiose imtynėse yra leidžiama. Komandiniuose žaidimuose, jeigu komandos draugai pagelbės vienas kitam, uždengs vienas kitą, kartu ginsis, jeigu bus susižaidę - galima tikėtis pergalės, bet ji bus užskaityta tik laikantis taisyklių, kurios yra visiems vienodos, pastovios ar labai retai keičiamos.
Visiškai akivaizdu, kad mūsų komandos „Lietuva“ rezultatai nuolat prastėja. Sporte tokiu atveju ieškoma priežasčių. Gali būti, kad sportininkams trūksta motyvacijos, gal jau laikas jiems užbaigti karjerą ir užleisti vietą jaunesniems, o gal treneris neranda bendros kalbos su komanda ir laikas jį keisti. Priežasčių gali būti įvairių. Tad kokios tos priežastys, neleidžiančios komandos „Lietuva“ „žaidėjams“ pademonstruoti meistriškumo, nors, atrodytų, ir fizinės ištvermės, ir technikos, ir įgūdžių, ir užsispyrimo jiems netrūksta?
Mano nuomone, pagrindinė priežastis, kodėl rezultatai negerėja, yra tai, kad Lietuvoje dažniausiai įvertinami ir lyderio pozicijas užima būtent tie, kurie nepaiso taisyklių. Tiek politikoje, tiek lietuviškam versle, o ir visame visuomeniniame gyvenime nepažeidžiant taisyklių padaryti karjerą praktiškai neįmanoma. Kodėl taip yra, o ir kur žiūri teisėjai - paklausit?
Dažnas nurodys įpročius, susiformavusius per penkiasdešimt okupacijos metų ir kaip tradiciją perduodamą jaunajai kartai. O teisėjai - akivaizdu, kad jie nupirkti. Jie įžiūri „klaidas“ - ir vienam už nežymius prasižengimus gali paskirti „baudinį“ į vartus, o „nemato“ grubių prasižengimų „pas savą“. Dar daugiau - dažnai galima gauti „geltoną ar raudoną kortelę“ arba piniginę baudą tik už tai, kad kažkas pakeitė taisykles, nors pranešti apie tai pamiršo. O kiek per du dešimtmečius buvo surežisuotų „rungtynių“ Lietuvoje, kai iš anksto būdavo žinomas nugalėtojas - ir kovojant dėl geresnės pozicijos biurokratiniame aparate, ir skelbiant viešuosius pirkimus, ir stojant į universitetus, ir konkursuose dėl užsakymų teikti paslaugas, ir dėl statybų užsakymų.
Na kaip Lietuva pasirodys pasaulyje kaip stipri, susitelkusi „komanda“, kai jos nariai kovoja tik tarpusavyje, „spiria“ įvarčius į savus vartus arba „parduoda“ pergalę priešininko komandai? Ar ne taip buvo su „Mažeikių nafta“ ir dar su daug kitų Lietuvos strateginių objektų. Suprantama, konkurencija bet kurios komandos viduje skatintina, net būtina. Bet dažniausiai tie, kas bando žaisti pagal taisykles, yra priversti sėdėti ant atsarginių suoliuko. O kas garsiau rėkia, žaidžia nesąžiningai, užima „lyderio“ pozicijas.
Geriausias tokio žaidimo pavyzdys - Seimas. Ten pamatysi visko - kaip komandos draugai išduoda vienas kitą, perbėga į priešininko pusę, kaip „įvartį muša į savus vartus“, kaip šachmatų mėgėjas aukoja karalių todėl, kad pats nori būti jo vietoje, kaip susimoko septyniasdešimt prieš vieną ir užtalžo su beisbolo lazdomis. Net neperspėjus dūris špaga priešininkui ar komandos draugui iš už nugaros - viena mėgstamiausių ir dažnai seimūnų kultivuojama sporto rūšis.
Kokie legionieriai gali atvykti į mūsų šalį ir žaisti už mus, kai tiek sirgaliai, tiek žaidėjai, tiek ir komandos vadovai, skanduodami „Lietuva - lietuviams“, apie tarptautines taisykles ir visuotinai priimtus įsipareigojimus sudaryti visiems visuomenės nariams vienodas sąlygas ir nediskriminuoti nenori net girdėti. Pas mus savos taisyklės - išdidžiai pareiškiama ir jokie briuseliai, jokios europos sąjungos mums nepaaiškins.
Ką daryti tiems, kurie dar turi ambicijų, nenori būti paskutiniai ir tiki, kad komanda „Lietuva“ išliks? Samdyti trenerį iš užsienio? Bet juk tokių, pabuvusių stažuotėje užsieniuose, buvo ne vienas. Viskas, kaip visada, sprendžiasi ir spręsis Lietuvoje. Ir, kaip visada, su viltimi žvelgiame į jaunimą.
„Mes jaunimui pateikiame demokratinius idealus, bet su Lietuvos tikrove tie idealai nesukimba. Tikrovė yra gerokai nutolusi nuo tų idealų. Tada jaunimas labiau linksta į idealus atitinkančią tikrovę - Airiją, Didžiąją Britaniją, JAV.“ „Laisvam žmogui nėra didelių pasirinkimų tokioje valstybėje.“ „Ugdome jaunimą emigracijai.“ Tai Dariaus Kuolio, pirmojo nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministro, norinčio grąžinti politiką į mokyklas, žodžiai, balandžio pabaigoje pasakyti Meilės Lukšienės skaitymuose, skirtuose švietimo strategijai atnaujinti. Jis pakartojo M. Lukšienės tezę, kad mokykla turi padėti auginti, brandinti laisvą visuomenę ir laisvą demokratinę valstybę, laisvų piliečių sąjungą, politinę bendruomenę. Pagrindinė mintis, kad jaunimas galėtų keisti tikrovę, o ne prisitaikyti prie jos. Kuolio žodžiais, dar 1990 metais „buvo siekta, kad mokiniai spręstų, kokie pagrindiniai bendruomenės prioritetai, uždaviniai, dalyvautų priimant taisykles ir jų laikytųsi. Tai pagrindinis respublikos principas“. Kažin ar ne per vėlai susirūpinta?
Bet ir alternatyvų labai daug nėra. Priešingu atveju jau nuo vaikystės turėtų būti mokoma, kad gyvenimas Lietuvoje - tai nuolatinė kova be taisyklių. Reikėtų pradėti aiškinti vaikams, kad tokia yra laukinio kapitalizmo realybė ir pasaulis, į kurį atėjote, žiaurus. Čia galioja džiunglių įstatymas, ir tik įvaldęs kovos be taisyklių meną (martial arts) turėsi galimybių išlikti. Niekada su niekuo nesidalyk, pastumk, išnaudok silpnesnį, lipk per galvą, nes jei ne tu, tai kitas užlips ant tavęs ir sutryps.
Nagrinėjant Jono Biliūno „Laimės žiburį“, mokytojai turėtų aiškinti, kad šiandien kalno viršūnę pasiekti įmanoma tik lipant per kitų galvas. Ir pasiekus jį, šiukštu, „laimės žiburio“ su niekuo nesidalyti. Velniop visa ta humanistinė literatūra, kurią privalo perskaityti moksleiviai. Kam apgaudinėti vaikus, kam tos iliuzijos? Gal tada jiems bus lengviau gyventi susidūrus su realybe, kai žinos vieną taisyklę, kad negalioja jokios taisyklės. Tada išliks stipriausi. Bet kažin ar toks kelias Lietuvai priimtiniausias?
Yra ir trečias kelias - atsisakyti žaisti šioje komandoje, o gal ją visai išformuot? Nebus tokios komandos - nebus ir problemos. Kad šis procesas jau vyksta, negalima nepastebėti. Daugelis tų, kas mano galį pasirūpinti savimi, turi ambicijų ir nori lošti pagal taisykles, geriau palieka „Lietuvos“ komandą ir lošia žemesnėje lygoje, nei leistų jų išsilavinimas, jų pasiruošimas, patirtis bei įgūdžiai. Trečdalis „Lietuvos“ komandos ją jau paliko...
Aišku viena, kad kol nebus pasitikėjimo vienas kitu, kol solidarumo bus reikalaujama tik iš pačių silpniausių visuomenės narių, kol taisyklės bus rašomos taip, kad bus sudaromas pranašumas vieniems prieš kitus, o nuolat perrašinėjantys taisykles patys jų nesilaikys, tol komandą „Lietuva“ persekios nesibaigiantys pralaimėjimai.