Nors ankstesnes politinės sistemos, ypač sovietmetis, paliko daug pėdsakų Rytų ir Centrinėje Europoje, nederėtų iš jų kildinti dabartinius provincialumo ir ksenofobijos pasireiškimus regione. Šių ydų šaknys (skirtingai nei jų pasireiškimo formos) veda daug giliau nei vienokia ar kitokia politinė sistema ar ideologija. Smetoniškas nacionalizmas kaip ir tuometinių JAV politikų propoguojama meksikiečių repatriacija ar rasinė diskriminacija liudija, jog tai – bendražmogiški polinkiai dalinai suformuoti evoliucijos eigoje. Priklausymas savai genčiai ir atsargumas svetimų atžvilgiu kažkada garantavo mūsų protėvių išlikimą bei giminės tasą. Užtenka peržiūrėti keletą laidų apie šimpanzių elgseną ir jų targrupinius konfliktus, kad užčiuoptume dar ganėtinai nerafinuotos ir primityvios ksenofobijos giją vedančią toli į praeitį. Dabar socialinė evoliucija skatina mus praplėsti mąstymo horizontus, tačiau mumyse vis dar alsuoja urvinis žmogus. Jis tarsi mūsų status quo, nuo kurio atsispiriame žengdami civilizuotumo link.
Dar 1970 m. socialinės psichologijos prof. Henris Tajfelis pastebėjo, jog žmonės linkę rodyti palankumą savo grupės nariams ir tuo pačiu diskriminuoti kitus. Netgi kai grupės suskirstomos monetos išmetimo ar kokiu kitu atsitiktiniu būdu, targrupiniai diskriminacijos požymiai ilgai netrunka pasireiškti. Tai galioja tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Mes tarsi užprogramuoti evoliucijos nepasitikėti ir saugotis “svetimų”, nesvarbu kokiais kriterijais juos apibrėžtume. Kadangi šališkumas neįmanomas be tam tikrų diskriminacijos formų, belieka tikėtis, jog žmonija sugebės ilgainiui suvaldyti pačius negatyviausius jos pasireiškimus.
Nors Vakarų Europa ir JAV gal kiek daugiau pažengusi sokratiško liberalizmo keliu nei Lietuva, jų progresas išlieka ganėtinai ne vienodas ir gležnus. Pavyzdžių apstu. Pradėsiu nuo JAV, nes šią šalį ir jos žmonių mentalitetą pažįstu net tik iš knygų, bet ir iš asmeninės patirties. Vien ko vertas prezidento Bušo dviejų kadencijų laikotarpis! Netgi sunkiausiais karo Irake laikais Bušo politiką ištikimai rėmė vos ne trečdalis amerikiečių. Beje ką žmonės mąstė balsuodami už jį antrą kartą? Apie tai galima daugiau sužinoti išvykus už Amerikos didmiesčių ribų. Iki šiolei mane apima šiurpuliai, kai važinėdamas po kai kurias pietines valstijas matau pagarbiai plėvėsuojančias konfederatų vėliavas. Tai kokia praeitimi jie taip didžiuojasi? Kita vertus, kai sužinai, kad dauguma amerikiečių niekada nėra išvykę toliau nei Kanada ar Bahos pusiasalis Meksikos šiaurėje (anksčiau ten važiuojant nereikėjo turėti paso), tai šie amerikietiško provincialumo ypatumai tampa kiek aiškesni.
Vakarų Europoje taip pat gausu ksenofobijos ir provincialumo apraiškų. Jei šiandien Prancūzijoje, Austrijoje ar Vokietijoje įvyktų referendumai dėl Turkijos narystės Europos Sąjungoje, apklausos liudija aiškią Turkijos narystės priešininkų pergalę. Čia derėtų pastebėti, kad net ir Rytų bei Centrinės Europos narystę rėmė vos trečdalis vokiečių ir prancūzų, kai plėtros procesas artėjo prie pabaigos. Savo nuomonę apie tolesnę Europos Sąjungos plėtrą ir konsolidaciją gana aiškiai išsakė tie patys prancūzai ir olandai referendumuose atmetę Lisabonos sutartį. Dar galima paminėti ir įspūdingas ultradešniųjų jėgų pergales, pavyzdžiui, Olandijoje ar Austrijoje. Vien šie keli padriki pavyzdžiai aiškiai parodo sokratiško liberalizmo gležnumą Europoje.
Sovietinių eksesų neišgyveno ir Japonija, tačiau jos ksenobokiškumo išraiškų pačiam teko girdėti praeinant Tokijuje pro Pietų Korėjos ambasadą. Čia savaitgaliais mėgsta suvažiuoti ultradešniųjų atstovai ir per garsiakalbius piktintis svetimšaliais bei šlovinti tarpukario šalies galią. Nors Japonijoje gyvena vos 1.5% etninių mažumų (ir tik 0,5 proc. korėjiečių), besiklausant radikalų, kuriuos remia ir gausus būrys konservatyvių politikų, susidaro įspūdis, jog japonų šalyje vos ne mažuma. Institucionalizuota japonių moterų diskriminacija – atskira tema, kuriai čia išvystyti neužtenka vietos.
Visais šiais pavyzdžiais nesiekiu kažkaip pateisinti lietuviško provincialumo apraiškų, bet noriu dar kartą pabrėžti, jog tai – ne tiek lietuviškos, kiek bendražmogiškos problemos. Tolerancija ir pakantumas prasideda šeimoje, Jei vaikai auga intelektualiai skurdžioje ir ksenofobiškoje aplinkoje, jie sugeria tuos bruožus tarsi kempinės. Tolerancijos reikia mokytis. Tai nėra įgimtas bruožas. Būtent todėl aš nedūstu Lietuvoje, nes panašias problemas matau visame margame pasaulyje. Tą patį galima pasakyti ir apie visą postsovietinę erdvę. Tad profesoriaus griežtą kritiką Lietuvos atžvilgiu vertinu, kaip jo meilės ir rūpesčio savo gimtine išraišką.
Nesutinku ir su prof. Venclovos gana optimistišku požiūriu į Rusiją. Galbūt klystu, tačiau nematau Rusijoje didesnių poslinkių. Taip, tam tikri destalinizacijos procesai vyksta, tačiau jų vietoje ateina ne sokratiškas liberalizmas, o ganėtinai siaurakaktis nacionalizmas. Užtenka atidžiau panagrinėti Kremliaus politiką mažumų atžvilgiu ar jų veiksmus kaimynystėje ir tampa aišku, kad kol kas Rusijos politinis elitas nepasiruošęs žengti liberalizmo keliu. Tai nereiškia, jog Lietuva turėtų kažkaip demonizuoti Rusiją ar nusispjauti į dvišalio istorinio susitaikymo siekius. Visgi Kremliaus politika nekelia labai didelio optimizmo ar pasitikėjimo.
Pabaigai perpasakosiu vieno pažįstamo sociologo nuotykį Nigeryje susijusį su mūsų diskutuojama tema. Šalies šiaurėje jis susipažino ir susidraugavo su kiek šviesesesnės spalvos juodaodžiu vyriškiu. Vieną dieną jie dviese diskutavo apie nesutarimus tarp pietų Nigeryje gyvenančių tamsesnės odos žemdirbių ir šiaurėje susikoncentravusių šiek tiek šviesesnės odos gyvulių augintojų. Vyriškis paaiškino, jog Nigerio pietuose gyvena tinginiai, veltėdžiai ir todėl sunku šiauriečiams su jais taikiai sugyventi. O po to, atsisukęs į tipiško prancūzo išvaizdą turintį sociologą, juodaodis draugas pareiškė: “mes, baltieji, privalome laikytis drauge!”
Ši istorija man visada primena, jog žmonės linkę diskriminuoti ir susieti save grupiniais ryšiais net kai tam nėra objektyvaus pagrindo. Iškilus poreikiui, jis tiesiog išrandamas, nes taip paprasčiau orientuotis mūsų daugialypiame pasaulyje. Mes – lietuviai, lenkai, amerikiečiai, japonai,… – dažnai tingime įsigilinti į problemų niuansus ir pasitenkiname paviršutiniškais atsakymais bei stereotipais, tuo būdu suteikdami politikams galimybę manipuliuoti mūsų primityviais instinktais. Kritinis mąstymas yra vienintelis priešnuodis šiam fenomenui. Kažkada amerikiečių žurnalistas H.L. Menckenas taikliai pastebėjo, kad žmogaus civilizuotumo rodiklis yra proporcingas ne jo pasiryžimui tikėti, bet jo pasiryžimui abejoti arba kitaip tariant kritiškai mąstyti.