Tik nevartykite tautosakos rinkinių ar ezoterinių praktikų „šviesuolių“ darbų, jei norite sužinoti jos vardą. Nes jos vardas – Korupcija.
Neįtikėtina, tačiau aš neradau Lietuvoje nė vienos politinės partijos, kuri savo programoje ar kituose dokumentuose nebūtų griežtai pasmerkusi šio reiškinio. Naršydamas internete atradau bent penkias visuomenines organizacijas, kurios skelbiasi, esą kova su korupcija yra jų pagrindinis veiklos tikslas. Su korupcija kovoja ir valstybinės institucijos, ir nevyriausybinės organizacijos, tik ar jos bekovodamos apskritai nepamiršta, prieš ką kovoja.
Korupcija atsirado gerokai ankščiau nei susiformavo šiuolaikinės valstybės. Tereikėjo žmonių bendruomenėje atsirasti pavaldumo santykiams ir reglamentavimui. Noras turėti privilegijuotą padėtį, pasiekiamas dovanomis, tapo norma, kaip ir noras dovanų pagalba išvengti bausmės už bendruomeninių normų nesilaikymą.Tiek to, palikime „prieštvaninės“ korupcijos temą gvildenti antropologams ir grįžkime į dabartį.
Korupciniai procesai vyksta bet kurioje šalyje, tačiau skiriasi jų pastebimumas ir įsigalėjimo visuomenėje lygis. Tradiciškai labiau korumpuota vadinama toji šalis, kurioje pilietis turi galimybę susidurti su šiuo reiškiniu savo kasdieniniame gyvenime. Tuo tarpu yra „baltoji“ korupcija, kuri nėra matoma ir slepiasi už lobistinių organizacijų iškabų. Briuselyje nesenai buvo susirūpinta tuo, kad aplink ES valdymo organų atsirado aibė juridines paslaugas teikiančių bendrovių, visuomeninių organizacijų ar fondų, kurie neketina deklaruoti užsiimantys lobistine veikla, tačiau iš jos gyvena. Ko gero, nereikia priminti, kad geriausias būdas pasiekti norimą tikslą yra užmegzti tiesioginį kontaktą su atsakingi asmeniu. Didžiojoje Britanijoje užsiplieskė skandalas, kuomet paaiškėjo, kad už sąlyginai nedidelius pinigus galima nusipirkti kavos pertraukėlę net su karališkosios šeimos nariais. Sutikite, kad tokia galimybė yra tiesiog dovana bet kokios pakraipos lobistams. Taip pat „baltoji“ korupcija kartais slepiasi po „tiesioginės rinkodaros“ iškaba. Taip JAV farmacijos kompanijos 80% proc. reklamai skirtų lėšų išleidžia tiesiogiai remiant medikus per seminarų, priėmimų rengimą ar dovanų įteikimą. Aš sąmoningai nevengiu žodžio „korupcija“ kalbant nei apie lobistine veiklą, nei apie minėtas „tiesiogines rinkodaros“ apraiškas, nes pats korupcijos suvokimas gali būti dvejopas. Kalbu apie teisėtumo ir teisingumo sąvokas.
Kartais taip atsitinka, kad teisingumas ir teisėtumas nėra vienas ir tas pats. Tiesą sakant, tai pernelyg dažnai atsitinka, ir ne tik kalbant apie korupciją. Pvz., kaimynas „varo“ naminukę, veiksmas neteisėtas, tačiau varo sau ir kaimynus pavaišina - veiksmas suprantamas kaip teisingas. Arba policininkas sustabdo kaimo vieškeliu riedančią mašiną, kurios vairuotojas neprisisegė saugos diržų, ir skiria baudą: veiksmas dažniausia bus suprastas kaip teisėtas, bet neteisingas. Apskritai kalbant apie teisingumo sampratą reikėtu pradėti nuo tautosakos, kuomet teigiamas herojus visuomet veikia teisingai ir teisėtai. Slibinas, suėdęs princesę, užmuštas: teisingumo aktas (slibino nenužudžius bus suėsta ne viena princesė) įvykdytas ir teisėtumas pagal principą „akis už akį“ aiškus. Na, arba prisiminkite vaikystę: Petriukas pavadino mane asilu ir už tai jis stovi kampe. Teisingumas neabejotinas. Auklėtojos veiksmų teisėtumas abejonių vėl nekelia. Paaugus, be abejo, atsiranda kitokia seka – aš pavadinau Petrą asilu (sušvelninta versija spaudai), nes jis stato mašina kieme po mano langais. Mano veiksmas teisingas, tačiau Petras aiškina, kad čia aikštelė (t.y. teisėtas noras) ir jam taip daryti patogu. Taigi aš išdidžiai nešu per kiemą savo teisingumą, o Petras eina savo buto link mosuodamas teisėtumo vėliavą.
Kalbant apie kasdienę korupciją, mes nuolat susiduriame su teisėtumo/ teisingumo problema. Įpratome mokėti už tai, už ką jau esame sumokėję. Pažymos, išrašai, nuorašai, kopijos – dauguma šių dokumentų gaunami susimokėjus vienokį ar kitokį mokestį. Tai teisėta. Patekti vienoje Vilniaus poliklinikoje pas gydytoją-specialistą galima arba laukiant dvi savaites, arba tiesiog sumokant 40 litų ir patenkant tą pačią dieną. Teisėta? Visiškai. Teisinga? Daugelio piliečių supratimu - nebe. Na, o žinant, kad žmogus pirmiausia vadovausis teisingumo (t.y. vidiniu įsitikinimu apie teisingumą) sąvoka, visiškai natūralu, kad jam nekils vidinių prieštaravimų dar papildomai sumokėti už pažymos pagreitintą gavimą ar gydytojui už išrašytą ligonlapį (kuris nebuvo būtinas). Logika yra paprasta – jei su manimi elgiamasi neteisingai, tai nesvarbu, ar neteisingas veiksmas yra teisėtas, ir nesvarbu, ar mano teisingas veiksmas bus neteisėtu.
Šalyse, kur teisingumas suvokiamas kaip daugumos piliečių moralinių nuostatų raiška, kasdienė korupcija yra išnykusi. Švedas ar vokietis puikiai supranta, kad girtas vairuotojas jam kelia pavojų, ir jei už tai baudžiama, tai teisinga ir teisėta. Tačiau švedas ir vokietis nesusiduria su daugeliu dalykų, kurie Lietuvoje yra laikomi neteisėti. Lietuvis, atsidūręs tarp aibės dalykų, kurie neteisėti , o beprasmis ir absurdiškas veikų kriminalizavimas jau tampa rimta problema, galiausiai įgauna toleranciją, kuri galiausia leidžia surasti teisingumą beveik bet kurioje neteisėtoje veikoje. Pažiūrėkime, kaip veikia Lietuvos įstatymai. Pagrindinį šalies įstatymą (Konstitucija), deja, galime vadinti nebent gerų norų sąvadu, tad nagrinėkime kitą seką. Po įstatymu „tupi“ Vyriausybės nutarimas po juo ministro įsakymas, o iš šono į nugarą (arba vizitą šiek tiek žemiau nugaros) kanda nutukę nuo begalinių papildymų kodeksai. Ir kai man kas nors pasako, kad privalu laikytis įstatymo, aš visuomet paklausiu „kurio?“ Tas, kuris ir yra įstatymas, ar tas, kuris yra ministro įsakymas, turintis prieš manę tokia pat galią. Kartais atrodo, kad Lietuvoje visa teisinė sistema veikia taip: įstatymas, pvz., leidžia, vyriausybės nutarimas leidžia, bet ne visiems, ministro įsakymas leidžia ne visiems prisilaikant nurodymų (kurie gali keistis priklausomai nuo biurokratų fantazijos ar suinteresuotų asmenų įtakos). Taip pirminis (įstatymo) tekstas virsta tuščia deklaracija. Ypač gerai tai žino turintys nuosavą verslą, kuomet net pačios kontroliuojančios institucijos kartais negali tiksliai paaiškinti, kaip laikytis įstatymo (ypač jei problema yra kuruojama kelių institucijų). Lietuvoje įprasta bet kokį rezonansinį įvykį skubotai išspręsti naujo įstatymo ar pataisos priėmimu, nesirūpinant, ar įstatymas veiks, o jei veiks, tai ką realiai jis reglamentuos. Tad visiškai natūralu, kad galiausiai įstatyminės pinklės pradedamos spręsti tiesiogiai besitariant su atsakingu asmeniu. Šis procesas, beje, irgi yra kasdienis.
Atskirai norėtųsi pakalbėti apie amžinąją korupcijos dirvą, kuri vadinasi atestavimu, sertifikavimu licencijavimu. Danijos ūkininkas, panoręs pastatyti ūkinį pastatą nuosavoje (neįtrauktoje į specialiąsias sąlygas turinčias teritorijas), žemėje privalo laikytis normatyvų ir pristatyti tikroves atitinkantį statinio projektą. Lietuvoje reikia samdyti atestuotą įmonę projektui paruošti ir dar gauti aibę leidimų. Tai laikas, kuris kartai būna brangesnis nei visi norminiai aktai. Viešoje erdvėje yra aprašytas atvejis, kuomet keliuose rajonuose, statant tipinius statinius, teko susidurti su skirtingais reikalavimais, kurių dauguma buvo formalios dokumentų pateikimo taisyklės. „Parašų architektai“, „gero rezultato auditoriai“, „nepastabūs notarai“ - tai mūsų kasdienybė, kur vėl pro teisėtumą nesimato teisingumo ar bent jau elementarios gyvenimiškos logikos. Kuo daugiau būtinų veiksmų reikia atlikti, siekiant sau teigiamo rezultato, tuo daugiau „tarpinių stotelių“ tenka aplankyti. Kuo daugiau „tarpinių stotelių“ turi išskirtines teise, tuo didesnė tikimybė, kad teks „tartis paprastai“.
Aš sąmoningai pradėjęs straipsnį nuo „baltosios“ korupcijos, neminėdamas jos apraiškų Lietuvoje. O kam? Jei pakanka prisiminti didžiuosius pastarųjų metų galimai korupcinius sandorius, kad suvoktum, kad Lietuvoje dar toli iki kamufliuoto lobizmo. Kalkite mane prie kryžiaus, tačiau tą pačią dieną, kai mums liks svarstyti vien lobizmo klausimą, aš pasakysiu, kad pagaliau mes pasistūmėjome į priekį.