Sako, kad yra Vilniuje kažkoks Turizmo departamentas. Ką jis veikia, neteko girdėti. O ir ką galima veikti. Negi su valdiškomis mašinomis važinėsi Kėdainių ar Skuodo keliais ir žiūrėsi kaip turistus pasitinkame. Jau ne vieno departamento automobilių naudojimas aprašytas spaudoje. Tai vaikus nuveža į mokyklą, tai žmoną į turgų. Net kai pats direktorius užsienyje.
Prezidentė irgi negali pamatyti tikros padėties. Nes, kaip ir okupacijos metais, prieš jai atvykstant pakabinami skelbimai, raginančius kaimiečius susitvarkyti. Ir dar žodiniai perspėjami iki pietų nevaikščioti girtiems. Po tokio pasiruošimo atvykus vaizdelis visai neblogas.
O tuo metu Lietuvoje, pavyzdžiui, Pasvalio rajone turistai keliauja ir pėsčiomis, ir dviračiais, ir mašinomis. Sutikau keletą pėsčių vokiečių kelyje Pušalotas-Deglėnai. Pamatę mane atvažiuojant (ne mane, o dulkių debesį paskui mano mašiną), jie puolė bėgti nuo kelio į dobilieną apie 50 metrų.
Sustojau. Anie nedrąsiai sugrįžo. Šiaip taip susikalbėjome. Kaip sekasi, klausiu. Man parodė reklaminį lankstinuką su Lietuvos kaimo vaizdais: asfaltuoti vieškeliai, aplink žydintys sodai. Rodymą palydėjo vokiškais ir rusiškais keiksmažodžiais. Kur visa tai yra? Vienas raudonais garbiniuotais plaukais paėmė mane už atlapų. Mano laimei pamatėme atlekiantį naują dulkių debesį, todėl vokiečiai vėl puolė dobilienon. O aš nuvažiavau.
Privažiavau Deglėnus. Buvusi centrinė sovchozo gyvenvietė, yra paštas. Ir keturi keliai: į Panevėžį, Joniškėlį, Pušalotą, Pakruojį. Visi - dulkantys žvyrkeliai. Niekur nenuvažiuosi per dulkes dviračiu, motociklu. Nebent su skafandru apsitaisęs. Pasakojo vietiniai, kad prieš rinkimus atvyksta agitatoriai, bylonatys “jei balsuosit už mus, asfaltą bent viename kelyje paklosim.”
Rinkimai praeina - niekas nesikeičia.
Prisiminiau gimtojo kaimo vaizdelius. Sekmadieniais vasarą ir jaunas ir senas traukdavo į miestelius. Karščiausią dieną - su storomis skarelėmis ir kepurėmis. Vienas kitas vietoj kepurės užsidėdavo ant galvos nosinę, surišdavo kampus mazgeliais. Man paaiškino, kad svarbu išplautą galvą išsaugoti nuo dulkių bent iki bažnyčios.Grižtant jau kepurės rankose. Nebesvarbu.
Praėjo 30 metų. Kaime nieko naujo. Tos pačios dulkės, tik automobiliai greitesni, tai ir dulkių debesys daug didesni. Juos vėjas neša per laukus, ir nesvarbu, ekologiškas ūkis, ar ne.
Klausiu vaikų, ar važiuoja dviračiais į miestelį? Atsakymas “Neeeeee…” O ką veiksit baigę mokyklą, ar liksit kaime. Neeeeeee…
Susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui pasiūlius, Klaipėdos regione buvo prisiminta anksčiau naudota, o vėliau išgyvendinta praktika – stipriai dulkančių žvyrkelių priežiūrai naudoti didelio druskingumo vandenį. Per karštąjį sezoną žvyrkelius reikėtų palaistyti kelis kartus.
Įsivaizduokit kaip dulkės druska palaistyti žvyrkeliai! Nelinkiu jokiam turistui tai išbandyti. Juk kas tau laistys čia kelis kartus per dieną?
O kaip pasaulis kaime tvarkosi? Edvardas Smetas 1872 metais pradėjo asfaltuoti kelius. Sunkiai ėjosi. 1930 metais JAV priimta valstybinė programa ,,Ištraukim fermerius (kaimiečius) iš purvo“. Didžiojoje Britanijoje irgi suskubta asfaltuoti kaimo kelius. Net iki vienkiemių. Nebūtinai 7 metrų pločio. Užteko pradžiai ir 3-3,5 metro. Nes prasilenkiant galima ir vienu ratu ant šalikelės užvažiuoti. Tokie keliai nebrangūs. Todėl, kad anglai suprato - kaimietis irgi yra žmogus. Ir tai, kad jis gyvena ir dirba 2-3 kartus sunkesnėse sąlygose, nei miestietis.
Lietuvoje kitaip. Štai 2010-ųjų programa kaimui. Numatyta išasfaltuoti 165 km žvyrkelių už 182,7 mln. litų. Metras už 1107 Lt. Jei kelias bus 4 m pločio, tai 275 Lt/kvadratinis metras. Mano žiniomis, 6 cm storio asfaltto kvadratinio metro paklojimas kainuoja apie 70 litų. Žvyro skaldos pasluoksnis - dar 30 litų. Dar palyginti vietą smėliu - 120-140 Lt/kvadratinis metras.
Kur nueina likusieji? Skaičiau, kad Lenkijoje kelių statybų kaina smuko 30 procentų. Pas mus tai to nesulauksi.
Bet ir tai tik mizerni 165 kilometrai. Užtat milijardai kasmet sukišami į greitkelius ir “Via Baltica”. Įsivaizduokim, kad paskelbtume moratoriumą greitkeliams ir tą milijardą bent trejus metus nukreiptume kaimo keliams. Ech!
Kaip rašė poetas Paulius Širvys, laimė kiekvienam vis kitokia. Deglėnų gyventojui - tai bent vienas 3,5m pločio asfaltuotas kelias į bažnytkaimį. O susisiekimo ministrui - 150 km greitis ir visiškai apšviesta autostrada Vilnius - Klaipėda, kad tėviškėn paršvilptų per 1,5 valandos.
O pinigų yra! Kaune, nuo įvažiavimo iš Savanorių prospekto Vilniaus link, greitkelyje Klaipėda -Vilnius jau per 4 metus remontuota trečią kartą. Pirmiausia už ES lėšas paklota nauja danga. Po poros metų toje dangoje grioviai išvagoti. Vėl uždarė eismą – klojo viską iš naujo. Šiemet pavasarį - vėl 3 dienoms uždayta. Vėl taisė. Galima įsivaizduoti, kiek pinigų kasmet sukišta vien tam ruožui!
Ką gali kaimietis? Nieko. Nes biednas. Bet grižkim prie turizmo.Mano sutikti turistai pėsti. Na, apdulkėjo. O jei su dviračiu - užgriuvo pastogė, reanimacija. O štai važiuoti. Sustoja pailsėti ir atlikti gamtinių reikalų. Štai prie “Via Baltic” pilna tokių aikštelių. Jose stovi mediniai nameliai. Atidarius dureles jus pasitinka visos Lietuvos musių ir vapsvų rūšys, grindys apdergtos, sienos apš... O smarvė!
Ir visos tos caro laikų būdos statytos už ES pinigus! Projektas – dar Rusijos caro Ivano I kurtas. Nors XXI amžius, bet.. o jeigu jūs sužinotumėt, kiek kainavo tų būdų statyba. Panašiai kaip garsiojo Kauno auksinio tualeto. Ar reikia lankstinukų, reklamų “Times” ar “Economist”?