Norėtume, kad būtų panaikintas birželio pirmosios „pokštas“, kuris panaikino leidimą invalidams stovėti mokamose vietose ir leidimą sustoti ten, kur jam prireikia. Juk mes žmonės ne šiaip jau nešiojame savo rankose lazdas ir vežiojamės tarptautinį invalido ženklelį ant priekinio mašinos stiklo ir galinio lango.
Jei tokia teisė suteikiama žmogui, turinčiam tik mažiau kaip 20 procentų nedarbinumo, kuris turi kartu vedžiotis ir slaugytoją, kam bereikalingas tada visai tas ženklas? Ar jau nebėra žmogiškumo ir pagarbos tam žmogui, kuris turi negalią?
Kitose valstybėse taip pat sunkmetis, bet požiūris į žmogų su lazdele rankoje ir sėdintį invalido vežimėlyje išliko. Išliko ir pagarba, ir orumas, ir užleidimas net įvažiuojant į stovėjimo aikštelę, o pas mus... Prie kokios „Maxima“ atvažiuoja BMW ir iš jos išsirita dviejų durų spinta, dar užkiša lapelį su invalido ženklu ir su didžiausiais „matais“ nukrypuoja į parduotuvę. Juk daug tokių pavyzdžių ir ne vienas esame matę. Bet kažkodėl niekam tai nerūpi, o čia dar naujojo ministro išsišokimas, kad nereikia duoti stovėti invalidui, kur jam reikia.
Juk nuo to valstybė gal nenukentės, kad invalidas sustos mokamoje aikštelėje, turėdamas 35 procentų nedarbingumą. Tai tik palengvintų jų gerovę. Ir taip jau jam yra sunku.
Pagal senąjį nedarbingumo įvertinimą, prilyginama antrai grupei, o 25 proc. - tai jau pirmos grupės invalidas. Negana jau sumažino pensijas, tai gal ir visai nereikalingi invalidai Lietuvai, kad bet kas gali išleisti kokį norį įsakymą? Gali pakeisti eismo taisykles, gali daryti kas ką nori. Labai norėtųsi pamatyti ministrą, einantį su lazda. Ir kad jaustųsi taip pat, kaip jaučiasi tie negalią turintys žmonės.
Ir dar - jei jau, sakykime, žmogui pakeitė sąnarį, tai jis jau sveikas, ar ir tokiam žmogui jau nebepriklauso lengvata, nors su pakeistu sąnariu jaučia tokius pat skausmus, tik kad judėjimas mažiau skausmingas?
O bėda tai ta pati išlikusi - juk ne taviškis. O daroma, matyt, tik tam, kad tik tas žmogus su negalia nesimaišytų jiems po kojomis. O kiek invalidų yra, kurie garsina Lietuvos vardą sporte. Aš pats turiu antrą grupę ir esu apvažiavęs aplink Baltijos jūrą su dviračiu. Visa mūsų komanda važiavome su invalido vežimėliais, bet niekam nebuvo įdomu. O juk vežėm trispalvę aplink Baltiją. Tai buvo tik po nepriklausomybės atkūrimo. Ir niekam nė motais.
Bet čia ne apie tai. Yra svarbesnių dalykų, dėl kurių labai skauda. O kiek tylinčių ir keiksnojančių valdžią!
Juk mes irgi žmonės, mes labai daug nereikalaujame, tik norime, kad būtų žmoniškai, kažkiek pagarbos ir mums.