Esu išeivis, iš Lietuvos išvykęs prieš tris dešimtis metų. Nedalyvauju visuomeninėje veikloje. Nors turiu kitos šalies pilietybę, paklaustas atsakau, kad esu lietuvis. Mano įgimtos teisės juo būti negali suteikti ar atimti jokios konstitucijos, nutarimai ir dvigubi pasai. Domiuosi Lietuvos gyvenimu, kone kasmet važiuoju į savo Tėvynę, ir jei galiu, padedu. Ir ne tik giminėms bei artimiesiems. Man nėra draudžiama dalyvauti Lietuvos kultūriniame, ekonominiame ar kokiame kitame gyvenime.
Kam reikia dvigubos pilietybes? Pirmiausia tiems, kurie net išvykę iš Tėvynės, vis dar nori ją valdyti. Paskaitau straipsnius - labiausia del pilietybės plėšosi dipukai, kurie ir taip turi į ją teisę.
Tikslas paprastas - ateis diena, kada dipukų nebeliks, ir kas tada tuos garbėtroškas rinks i valdžią? Kažkaip reikia savon pusėn pritraukti trečiabangius išeivius. Štai čia ir praverčia labai patrauklus dvigubos pilietybės masalas.
Buvo laikas, kai iš tiesų tikėjau, kad kelių kartų lietuviai išeivijoje gali būti lygūs ir draugingi. Šios iliuzijos jau seniai išsisklaidė.
Skaitau, kaip dypukai bėgo iš Lietuvos, gyvybę gelbėdami. Ne kovojo už jos laisvę, bet būtent bėgo. Amerikoje rinko pinigus Lietuvai vaduoti, kurių didžiosios dalies niekada nepaleido iš savo rankų ir prie šių ėdžių pešasi iki dabar.
Vis dėlto dauguma žmonių ne bėgo, o liko Lietuvoje, nors ir jų gyvybei grėsė toks pat pavojus. Gyvendami Lietuvoje, išsaugojo Lietuvą, kalbą, papročius, okupacijoje gimdė vaikus ir juos augino lietuviška dvasia, mokė lietuvių kalbos ir tikėjimo. Tik jie vieni žino, kaip tai jiems buvo sunku sovietų okupuotoje šalyje.
Be abejo, ne viskas gražu šiandien Lietuvoje. Ir vargu, ar greit kas nors pasikeis. Jei žmonės nori, jie išvyksta, neištvėrę ubagiško egzistavimo, didžiulio susiskirstymo tarp žmonių, valdžios neteisybės. Kiekvienas turime pasirinkimo laisvę ir teisę.
Ne visada fizinė mirtis yra pati baisiausia. Šalia jos yra ir dvasinė mirtis, nuo kurios gelbstisi kai kurie išvykėliai. Tačiau atvykę į Ameriką, būtent gražiabylių dipukų yra apiberiami tokiais epitetais kaip „sovietukai“, „komunistukai“.
Mielieji dipukai, juk būtent tų “sovietukų”, o ne jūsų dėka išliko tauta ir tėvynė.
Atėjo diena, kada dipukų vis mažėja, ir nori nenori jiems tenka taikstytis su vadinamaisiais „trečiabangiais“. Bandoma juos įtraukti net i lietuviškąją bendruomenę, kartais net pamaloninant vienu ar kitu garbingesniu postu.
Tačiau ar šie turi kokios galios? Jei jie nuolankiai vergauja toje bendruomenėje, dar juos pakenčia. Ar buvo bandančių pakelti galvą ir tarti savo žodę? Buvo, tačiau kur jie dabar? Pažiūrėkite, kas atstovauja Lietuvos Seime JAV Lietuvių bendruomenei? Dipukai. Tarp jų nėra nė vieno naujai atvykusiojo.
Lietuvių bendruomenė, Lietuvai atgavus laisvę, praktiškai yra nebereikalinga, ji katastrofiškai mažėja. Naujai atvykusieji nebesijungia į lietuvių bendruomenę, nes nebemato jos veiklos prasmės, tik begalines rietenas. Ko vertas Pasaulio lietuviu bendruomenės pirmininkės postas, jei ją renka vos kelios dešimtys išeivijos lietuvių?
Ką veikti tiems, kurie žūtbūt nori būti žinomi, matomi ir girdimi? Bet kokiais būdais būdais stengiasi neprarasti įtakos tarp lietuvių – Lietuvoje ir Amerikoje. Štai čia atgauti prarastą įtaką ir padeda triukšmas dėl pilietybės. O šiaip nė padidinamojo stiklo nereikia, kad įžiūrėtum dipukų neapykantą naujiesiems ateiviams išeivijoje ir panieką Lietuvoje gyvenantiesiems.
Ar reikalinga dviguba pilietybė tiems, kas yra neseniai išvykę? Kai kam - ne, kai kam - taip, nors daugelis iki šiol nesugeba aiškiai atsakyti, ką jie su ta Lietuvos pilietybe darytų.
Esu vienas is išvykėlių. Randu žodžių bei priežasčių save pateisinti, tačiau pačioje širdies gilumoje nelabai sekasi.
Ar aš turiu teisę reikalauti antros pilietybės, kištis į Lietuvos gyvenimą? Manau, kad ne. Esu giliai įsitikinęs, jog tvarkyti Lietuvą, balsuoti rinkimuose, tureti Lietuvos pilietybę gali tik žmonės, gyvenanys Lietuvoje - tikrieji jos piliečiai.
Paskaitau spaudoje Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės kalbas apie dvigubą pilietybę ar jos pačios gerus darbus Lietuvai, ir manau, kad gal geriau jai vertėtų pradėti nuo mažų darbų, pavyzdžiui, išmokyti kalbos savo pačios vaikus, nė žodžio nekalbančius lietuviškai, o paskui gal jau mokyti visą likusią tautą. Beje, kol kas ir jos didžiųjų darbų nelabai matyti, vien kalbos.
Is tiesų yra patogu turėti dvi pilietybes. Tas pats, kaip turėti žmoną ir meilužę - nusibosta viena, eini pas antrą. Gyvenime tai pavadintume tiesiog neištikimybe ir pasmerktume. O politikoje?