Rugpjūčio 6 d. vakare, apie 17 val. per mano valdomą privačią žemę, pro mano gyvulių pašonę visureigiu užsienietiškais numeriais pradėjo važinėtis 2 tamsaus gymio asmenys. Jiems pasakiau, kad čia privati teritorija, tad parašau iš čia išvykti. Atvykėliai apsisuko, išvyko, bet po kelių minučių grįžo jau trise.
Vienas išlipo ir priėjo prie mūsų neaiškiai, atrodo, angliškai ar vokiškai sakydamas, kad čia ieško naftos. Kiti du, kol mes su vienu iš jų aiškinomės, kas jie ir ką daro svetimoje žemėje, toliau važinėjo po mūsų pievas ir kalė kažkokius kuolus.
Pasivažinėję po pievas, įbauginę mūsų karvutę, maždaug po 10 minučių jie paliko mus ramybėje. Vis dėlto, tiesą sakant, mes ir mūsų mažamečiai vaikai patyrėme didelį stresą – dėl to naktį iš viso nemiegojome.
Nusprendėme kuo greičiau išsiaiškinti, kas čia buvo. Kreipėmės į Telšių policijos budėtojus. Ten apie kažkokius užsieniečius niekas nieko negirdėjo, policininkai dėl padarytos žalos (išvažinėtos pievos) patarė kreiptis į Aplinkos apsaugos departamentą.
Suabejojus, kad po darbo valandų vargu ar dar ką nors rastume, policijos pareigūnai pažadėjo atvykti, jei mūsų valdoje tie piliečiai pasirodytų dar kartą.
Šiek tiek nurimome. Paskambinome seniūnei ir paklausėme, gal ji ką nors žino apie po seniūniją besivažinėjantį baltą visureigį. Ji pažadėjo išsiaškinti ir mums paskambinti.
Tą patį vakarą, apie 18 val., paskambino seniūnė ir pasakė išsiaiškinusi, kad Luokės seniūnijoje yra vykdomas kažkoks vyriausybinis projektas siekiant ištirti požeminius dirvožemio sluoksnius. Ji pranešė, kad pas mus tuoj atvyks to projekto atstovas ir supažindins mus su tuo, kas čia vyksta.
Apie 20 val. prie mūsų vartų privažiavo dar vienas visureigis. Išlipusį vyrą pakvietėme į kiemą prie stalo. Paaiškinęs, kad yra paprašytas mus supažindinti su projektu, padavė pasirašyti nieko nereiškiančią sutartį dėl žalos atlyginimo.
Jis papasakojo, kad per numatytą teritoriją važiuos speciali apie 30 t sverianti technika ir specialia įranga bus tiriami požeminiai gruntai. Paklaustas vyras teigė nežinantis, per kurį tiksliai mano žemės plotą ta technika važiuos.
Taigi nieko nesupratę, negavę atsakymų į konkrečius klausimus, nusprendėme tos sutarties nepasirašyti. Svečias tą niekinę sutartį su UAB „Minijos naftos“ kontrolieriaus Broniaus Radecko koordinatėmis paliko mums, atsiprašė, kad taip įvyko, ir išvyko. Jis pažadėjo, kad perspės „Minijos naftos“ vadovus, jog mes nesutinkame pasirašyti sutarties, tad į mūsų teritoriją niekas nebelįs.
Anksčiau atvykę užsieniečiai buvo vengrai, kurie atlieka minėtus žemės matavimus ir su savo technika, kiek teko girdėti, pridaro negrįžtamos žalos tiek mūsų kraštovaizdžiui, tiek mūsų miškams, pievoms. Neaišku, kokį poveikį padaro žmogaus sveikatai ir pan.
Atėjo šeštadienis, mūsų pievose vėl pradėjo sukinėtis baltas visureigis. Iš jo išlipęs vienas vengras su visokiais matuokliais ėmė žingsniuoti po mūsų pievą. Mes jam liepėme išeiti, tačiau jis pasakė, kad turėsime palaukti 10 minučių. Mes iškvietėme Telšių rajono policijos pareigūnus, bet atvykę jie to vyro jau neberado.
Įvykis buvo užregistruotas, buvo pažadėta, kad visa mūsų perteikta informacija pirmadienį bus perduota seniūnijos inspektoriui.
Vis dėlto sekmadienis ir vėl nieko gero nežadėjo. Nors su visureigiais po mūsų pievas niekas jau nesivažinėjo, tačiau su savo aparatūromis po mūsų nuosavybę vaikščiojo. Mes vėl ėjome į savo žemę kaip svetimi, tokie pažeminti jų prašyti, kad paliktų mus ramybėje. Jie išėjo, taigi vėl nors trumpam laimėjome.
Šiandien, pirmadienį, apie įvykius savaitgalį telefonu informavome Telšių savivaldybės vadovus, Aplinkos apsaugos agentūrą. Valdininkai tik rinko informaciją ir sakė, kad nieko nežino apie jų panosėje vykdomus ir, manau, ne vieną milijoną kainuojančius projektus. Pažadėjo padėti išspręsti tą problemą, tik va mums iš kaimo reikia atvykti į Telšių rajono savivaldybę, kad galėtume viską išdėstyti savivaldybės administracijos direktoriui.
Pradėjau galvoti, kol aš visiems viską išaiškinsiu, savo žemėje, kruvinai uždirbtoje, sulauksiu ir stebuklingo traktoriaus, kuris sugriaus mano paskutinę viltį dėl kažko stengtis, tikėti Lietuvos nepriklausomybe, tuo labiau – demokratija ir piliečių teisėmis. Čia man jau darosi baugu ir nesaugu.
Netikėjau, kad Lietuvoje, savo žemėje, gali sulaukti tokio teroro ir tam tikra prasme – genocido.