Jei ne ta klaida, abiejų šalių istorija būtų plėtojusis visai kitaip – išties, kur kas laimingiau. Lenkija tuomet laimėjo nedaug ir neilgam. Lietuva prarado daug ir ilgam. Taigi pralaimėjo abi valstybės, nes kiekviena neteko draugo, o netrukus abidvi pakliuvo į sovietų nelaisvę. Tik Solidarumo ir Sąjūdžio laikais, lenkui Popiežiui laiminant, vėl atkūrėm Abiejų Tautų santaiką.
Toks nuo 1920 metų išlieka lietuvių akyse lenkų Valstybės viršininkas J.Pilsudskis. Ką gi, save vadindavo lietuviu arba tutejšu, pakeliui gelbėjo (savo labui) Vilnių nuo bolševikų 1919-aisiais, - apie tai irgi žinome, - bet šie dalykai pasilieka mūsų sąmonės pakraštyje. Kas kita yra Römeriai, Giedraičiai-Giedroicai, Milošai – tuos turime širdyje.
O kaimyninės, vėl broliškos valstybės Viršininko ir Maršalo širdį turime mūsų atgautos amžinosios sostinės žemėje. Tegul ilsisi ramybėje.
* * *
Pasisakymas pavadinimu „Pilsudskis lietuvių akimis“ paskelbtas žurnale „Więż“, 2010 metų gegužės-birželio numeryje. Lietuviškai publikacijai išvertė autorius.