A.Užkalnis apie maisto priedus rašo tarsi chemijos žinovas, tad pagalvojau – gal man reikėtų pacituoti kad ir chemijos mokslų daktarę Ksaverą Vaištarienę ar kokį kitą šios srities žinovą. Bet juk į pagiežą neatsakoma rimtai. Gal visai tokių straipsnių neskaityti ir į juos nereaguoti? Bet reaguoti reikia vien dėl stiliaus ir turinio. Verta ta proga pasvarstyti ir apie pačią patyčių atmosferą Lietuvoje.
Kad patyčių kupinu komentaru daug kas susidomėjo, rodo ir straipsnio komentatorių gausa. Pasirodo, komentuoti yra ką.
Autorius, nerinkdamas žodžių, dėsto: „išlepusių ponulių“, „veltėdžių ponų pramoga“, „nesąmonėms yra energijos“, „kas jiems pasakė, kad geriau už mane žino, ką reikia valgyti?“, „galėčiau pasišaipyti“, „apkerpėjusių bobulyčių gerbėjos niršta“, „reikšmingai caksi liežuviu“, „susirūpinusių teisuolių brigada“, „jiems tiesiog iš ausų sklinda dieviškoji šviesa“, „kas Lietuvoje yra didžiausi kietakakčiai, netolerantiški ir vaikščiodami valkioja krumplius šaligatviu?“
Tyčiokimės ir žiūrėkime, kaip reaguoja. Kaip smagu. Kiek komentarų. Sulaukiau dėmesio! Gal tyčiokimės ir dar filmuokime? Publikuokime šią medžiagą kokiame socialiniame tinklapyje ar net rimtame portale. O kiek bus visiems juoko! Kam žiūrėti į gyvenimą per rimtai? Gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis.
Ankstesniais duomenimis, iš savo bendraamžių tyčiojosi apie 70 proc. moksleivių, dabartiniai tyrimai rodo, kad padėtis kiek gerėja. Tikriausiai dėl aktyvios visuomeninės ir žiniasklaidos kampanijos prieš patyčias. O ar gerėja suaugusiųjų elgesio kultūra? O straipsnių?
Toks literatūrinio žodžio meistru besidedąs A.Užkalnis visą meną mato tame, kad svarbiausia įmantriai pasišaipyti. Taip ir vieną straipsnį pavadino: „Šaipysiuos iš visų – nuo supermamų iki pižonų“. Lietuvių kalbos žodynas pateikia, kad šaipytis reiškia – juoktis, tyčiotis.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad nesu nusistatęs prieš humorą, satyrą, pamfletą ar sarkazmą ir karikatūrų vaizdavimą. Tačiau tai turi būti pateikta laiku ir tinkamoje vietoje. Kaip menininkai pasakytų – skoningai.
Manau, kad visi turime būti prieš patyčias. O didžiuotis jomis – tai tikrai žema. Jei patyčiomis gali didžiuotis suaugusieji, tai kodėl jomis negali didžiuotis vaikai? Ogi ir didžiuojasi. Tik ar tai gerai? Gal kažkam visai smagu yra tyčiotis ir iš psichinių ligonių? Juk smagu tiek pačiam, tiek ir draugeliams, bendrams, jas girdintiems. O gal ir iš senukų pasityčiokim? O jau patyčios iš religijos tai apskritai būtų pačios juokingiausios.
Radau tokį psichologo patyčių apibūdinimą: „Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriais siekiama įžeisti, įskaudinti kitą žmogų.“ Besityčiojantis yra „psichologinę ar fizinę jėgos persvarą norintis parodyti asmuo“. Ir aiškiai reikia įvardinti, kad patyčios – tai ne humoras.
Gal dar pradėkime kalbėti apie žodžio laisvę – tai juk tikrai madinga. Tačiau ir žodžio laisvė nereiškia viešo keikimosi, teisės meluoti, kitus apipilti purvais, paprasčiausio chamizmo.
Ironija, humoras, karikatūros net skoninga laiku ir vietoje pašaipa – visai normalus ir pageidautinas dalykas, tik kai tai įgauna niekinantį patyčios atspalvį, tikrai neprisideda prie visuomenės darnesnio sambūvio.
Humoras, gebėjimas pajuokauti yra vienas iš psichinės sveikatos bruožų. Ypač jis vertingas, kai sugebama pasijuokti ir iš savęs. Galim ir save patraukti per dantį. Tik šiandien, suprask, kuo vaizdingiau paniekinau kitą, nors ir pasakiau visišką nesąmonę, tuo esu „kietesnis“. Tokiais kietuoliais seka moksleiviai, tokie paskui ateina į politikos viršūnes, tokie valdo ekonomiką, tokie sėda į kalėjimą. Tik ar nuo to visiems yra gerai?