Kaip tik visai neseniai vieno šalies dienraščio puslapiuose keletas futbolo veikėjų diskutavo apie Lietuvos futbolo problemas. Atspėjote - buvo skundžiamasi dėl pinigų stygiaus. Nieko naujo ir nieko žadančio, bet dėmesį patraukė bravūriški pareiškimai apie Lietuvos futbolo potencialą.
Pasirodo, jei futbolui būtų skiriama bent pusė krepšiniui skiriamų lėšų, mes neabejotinai užimtume kitos mažos šalies - Urugvajaus - vietą futbolo pasaulyje. Čia turimas galvoje šiemet vykęs pasaulio futbolo čempionatas, kuriame Urugvajus užėmė 4-ąją vietą.
Nepaisant to, kad praėjus keturiems dešimtmečiams po urugvajiečių iškovotos bronzos jie šią vietą užėmė pirmą kartą, mums sako, kad verta investuoti į Lietuvos futbolą ir tikėtis panašių pasiekimų. Anekdotas? Tai, kad tarp tokių diskutantų buvo buvęs ir dabartinės rinktinės treneriai bei pats futbolo federacijos prezidentas, turėtų sakyti, kad - ne.
Pats negaliu prisiminti, kada ir kuri kita maža tauta ne prieškariniais laikais yra pasiekusi bent prizinę vietą Pasaulio futbolo čempionatuose. Bet manau, kad atsakingi žmonės neturėtų dalinti neįgyvendinamų pažadų. Priešingu atveju, jie turėtų sėdėti Seime.
Pažiūrėkime, į ką investuoti siūlo minėti veikėjai. Lietuvos futbolo vėliava - nacionalinė rinktinė mus kviečia: vėžlio lėtumu, lyg bėgiodama avint „kroksus“; sugeba išstenėti vos vieną progą per rungtynes; įvarčiais tik per šventes; nesibaigiančiomis, jau vietą tautosakoje radusiomis „istorinėmis lygiosiomis“; nesugebėjimu pataikyti į kamuolį; baudos smūgiais Dievui į langus; perdavimais lygioje vietoje tiesiai į priešininko kojas; vos vartininką pasiekiančiais kamuoliais, kai smūgiuojama į riedantį kamuolį („iš žaidimo“); pražangų simuliavimu ir vaidyba, pralenkusia visus pietiečius ir efektyviausiu būdu (nes juk tai „populiariausia sporto šaka“!) pristatančia mus kaip sukčių tautą.
Sakote, pirmiausia reikia daug investuoti, kad visa tai pasikeistų? Nesu tikras. Bet kuriuo atveju, ar krepšinis kada nors iš valdžios yra gavęs ką nors avansu? Tačiau kai matosi perspektyva, yra nors ir nedidelių pasiekimų – pinigai sportą patys suranda ir tam nereikia valdžios pagalbos – Lietuvos tenisas yra naujausias ir geriausias pavyzdys.
Apskritai, ar mokesčių mokėtojų pinigais neturėtų būti finansuojamas tik masinis sportas, t.y. piliečių sveikatos gerinimo priemonės, o profesionalus sportas – remiamas tik saikingai, pagal išgales ir lygiavertiškumo principus? Ir tik pasiekimai bei nuopelnai turi būti įvertinami su kaupu, kad metai atiduoti garsinant valstybę ir kelti tautos pasididžiavimą savimi būtų prasmingi. Įvairių eksperimentų finansavimas - ne valstybės biudžeto paskirtis. Todėl manau, kad išsvajotąjį naują stadioną futbolo veikėjai turėtų pasistatyti patys, nes tokiam futbolui, kokį mes matome dabar – užtenka ir dabartinių aikščių.
Kita - dar šviežesnė ir kur kas atviresnė - futbolo gerbėjų nepasitenkinimo ir frustracijos išraiška yra rugsėjo 16 dieną lrytas.lt išspausdintas Inesos Gailienės straipsnis „Krepšinis – Lietuvai, futbolas – visiems!“.
Autorės minčių esmė yra tokia: „Pasaulyje krepšinis yra nulis, o štai futbolas - viskas. Jūs, krepšinio gerbėjai, esate keistuoliai, o štai mes… Mes esame populiariausios sporto šakos gerbėjai!“ („Ir todėl gėrimės savimi“ - tarp eilučių spindi autorė). Keista, kad savimi gėrimasi vien tik dėl savo aistros objekto. Kita vertus, daugiau lietuviško futbolo gerbėjams ir nėra dėl ko.
Ar esate girdėję, kad dėl Lietuvos krepšinio pergalių skųstųsi kitų sporto šakų gerbėjai? Man neteko. Tai tik futbolo gerbėjų išskirtinis bruožas. Įdomu, ar tai, kas vyksta futbolo aikštėse ir aplink jas, nėra to pačio mentaliteto rezultatas?
Miegojimas su savo kolegų žmonomis, muštynės viešose vietose su eiliniais piliečiais, nepilnamečių prostitučių draugija, teisėjų papirkinėjimas, skandalai dėl sutartų rungtynių, „materaciai“, trenerio „pasveikinimas“ trijų pirštų kombinacija ir atsisakymas žaisti – tai futbolo mentalitetas. To pačio futbolo, tik jau kitas aspektas yra ir prancūzų „rankininkų“ patekimas į pasaulio futbolo čempionatą. O viso to, kas šiais metais vyko Pietų Afrikos stadionuose, turbūt nereikia nė priminti.
Ne viskas, kas yra populiaru ir imponuoja masėms, yra ir didžiausias gėris. Dažniausiai būna priešingai. Reikėtų tik džiaugtis, kad esame inteligentiškesnio žaidimo šalis. Mums labai pasisekė, kad visiškai atsitiktinai tapome ne pačios populiariausios sporto šakos, kurioje dėl pernelyg didelės konkurencijos neturėtume jokių galimybių, bet antro trečio pagal populiarumą pasaulyje žaidimo meistrais. Dėl to ne tik turime nemenkų galimybių kažko pasiekti, bet ir nerungtyniaujame visiškame pasaulio šešėlyje. Tokiai šaliai kaip Lietuva tai pats optimaliausias pasirinkimas.
Tačiau būdamas absoliutus Lietuvos aistruolis, nesu nei krepšinio, nei futbolo, nei teniso ar kt. sporto šakos nepajudinamos viršenybės lobistas.
Geriausia sporto šaka yra ne ta, kuri yra populiariausia kažkur už jūrų marių ar net visame pasaulyje, o ta, kurioje mes laimime. Labai abejoju didele išorine, reklamine pergalių svarba ir reikšme. Ar jūs prisimenate, kuriame čempionate pirmą vietą užėmė estas Gerdas Kanteris? Tuo tarpu visi atmintinai žino didžiausias Virgilijaus Aleknos pergales.
Pagrindinis tarptautinių varžybų tikslas ir didžiausia pergalių nauda yra pačios tautos didžiavimasis savimi ir susitelkimas. Todėl dėl žmonių subjektyvumo – savų pergalių išaukštinimo, aktualizavimo ir svetimų sumenkinimo – svarbiausia yra laimėti, - nesvarbu kokioje sporto šakoje.