Taip teigiu matydamas bergždžias opozicijos pastangas, dažniausiai
panašias į viešųjų ryšių spektaklius, norint tiesmukai priminti
rinkėjams apie save, o kartu ir pažeminti tas politines jėgas, kurios
galėtų padėti veikti opozicijai ir už Seimo sienų.
Liūdna, kad save laikančios opozicinėmis, partijos net neišgali
pasirašyti tarpusavio sutarties veikti kaip viena (tegul -
nevienalytė) politinė jėga. Didžiausi ginčai - kas taps formaliuoju
opozicijos lyderiu. Ar tai yra opozicija?
Arba štai - viena opozicinė partija garsiai pareiškia, kad rengs
masines nepaklusnumo akcijas prieš valdžią. Kur ir kada įvyko tos
akcijos? Ar tai reiškia, kad V.Mazuronis nepaklus A. Butkevičiui, o
V.Uspaskichas - R.Paksui? Arba atvirkščiai?
Akivaizdu, kad tokia menama, geriausiu atveju tik žodžiais kovojanti
opozicija nepajėgi suformuoti ir naujos daugumos Seime. Jei
stebuklingu būdu tai ir pavyktų padaryti, naujoji Seimo dauguma ir
naujoji Vyriausybė būtų net silpnesnės už dabartines, suburtas
A.Kubiliaus. O juk A.Kubiliaus politinės kojos - trapios it molinės.
Dar pavasarį siūliau opozicinėms partijoms: iš šiandieninės politinės
krizės yra tik vienintelė išeitis - keisti Konstituciją ir suteikti
žmonėms bei Prezidentei galimybę paleisti Seimą, rengti naujus,
pirmalaikius Seimo rinkimus.
Dar pavasarį teigiau, kad realu, jog Seimo ir savivaldos rinkimus
surengti vienu metu - kitų metų žiemos pabaigoje arba pavasario
pradžioje. Tik apsispręsti reikia ne A.Kubiliui, o opozicijai: ar
opozicija išties nori naujos Vyriausybės, kuri realiai negalima be
naujo Seimo?
Ar kas nors atsiliepė į tokį siūlymą? Niekas, tačiau kalbose pasipylė
pašaipos, prasidėjo tiesioginis kenkimas bei trukdymai piliečiams
rinkti parašus už galimybę paleisti Seimą. Ir dalis šių veiksmų
autorių - ne konservatoriai, o būtent opozicinėmis save laikančios
partijos.
Ironiška, kad socialdemokratai, nepalaikę piliečių iniciatyvos
paleisti Seimą, šių metų balandžio 24 dieną savo partijos tarybos
nutarimu kreipėsi į prezidentę D.Grybauskaitę ir kitas partijas dėl
pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo. Balandžio 26 dieną iniciatyvinė
piliečių grupė, inicijavusi parašų rinkimą dėl galimybės suteikti
piliečiams paleisti Seimą, Vyriausiajai rinkimų komisijai įteikė per
250 tūkst. piliečių parašų.
Kur jūs, socialdemokratai, buvote, kai buvo renkami parašai dėl
galimybės paleisti Seimą? Kur buvote darbiečiai, tvarkiečiai? Juk
kartu buvo galima pasiekti tikslą - paleisti Seimą, paleisti tą cirką
su politiniais klounais neterminuotų atostogų.
Tiesa, šią savaitę Seimo socialdemokratai V.P.Andriukaitis ir
B.Vėsaitė pasiūlė Seimui apsvarstyti galimybę kartu su kitais metais
vyksiančiais savivaldybių tarybų rinkimais rengti ir pirmalaikius
Seimo rinkimus.
Keista, neapsakoma „drąsa ir įžvalgumas“. Nesunku tai siūlyti, kada
socialliberalų pastangomis surinkti šimtatūkstantiniai Tautos parašai
parodė piliečių valią ir lūkesčius.
Pagal tą patį scenarijų vyko ir kova už pensininkus. Naujoji sąjunga,
inicijavusi parašų rinkimą už tai, kad nebūtų mažinamos pensijos,
nesulaukė nė vienos opozicinės partijos palaikymo.
Tai rašau kaip politikas, kurio vardą kai kurioms žiniasklaidos
priemonėms uždrausta net minėti, o jei ir jis pasirodo, tai
apdrabstytas purvu, apšmeižtas. Rašau, nes už Seimo sienų driekiasi
Lietuva su savo žmonių lūkesčiais, savo perspektyvos paieškomis.
Žmonių, kurie netekę vilties, voromis palieka savo tėvų žemę, nes mato
išrinktųjų atstovų Seime dvasinį skurdą, šoumenišką patyčią iš jų
jausmų Tėvynei.
Žlungantis tikėjimas Lietuvos valstybe verčia su dideliu skausmu
suprasti, kad sukūrėme ne tai, kuo tikėjo mūsų žmonės. O jie tikėjo
Lietuva, kaip Res Publika - bendruoju reikalu, kuris įsakmiai
reikalauja tikros atsakomybės tiek iš pozicijos, tiek ir iš
opozicijos.
O gal tikrai esate per daug sotūs, kad nuoširdžiai norėtumėte pakeisti
politinę situaciją?