Pradžioje muša skrybėlėtus, paskui – akiniuotus, o vėliau – visus iš eilės

Grįžę iš Rusijos, kur visą darbo savaitę su dar dviem kolegomis europarlamentarais iš Olandijos ir Suomijos dirbome Šiaurės Kaukaze ir Maskvoje, surengėme spaudos konferenciją Europos Parlamente Briuselyje.

Apie M. Chodorkovskio teismo procesą, kurio vieną iš posėdžių teko stebėti, opozicijos inicijuotą demonstraciją Maskvoje, skirtą Rusijos Konstitucijai paremti, Beslano tragedijos, įvykusios prieš šešerius metus, tyrimą (netyrimą), padėtį Šiaurės Kaukaze.

Informaciją apie spaudos konferenciją, mano pasisakymą joje įsidėjo ir kai kurie Lietuvos interneto portalai.

Komentarų buvo nemažai, tarp jų ir tokių: kodėl gini žydą (suprask – Michailą Chodorkovskį)? Kodėl negini lietuvių, kurių teisės pažeidžiamos?

Atsakau Jums, ponai: ginu žmogų, ne tautybę. Ką nors užstodama nuo persekiojimų ar žeminimų, visada galvoju apie žmogų, jo artimuosius. Žydė Anna Politkovskaja, rusė Natalija Estemirova, kinas Hu Jia, baltarusiai Jurij Bandaževskij ir Aleksandr Kazulin, lietuvis Marijus Ivanilovas, nuteistas Baltarusijoje; žydas Michailas Chodorkovskis ir rusas Platonas Lebedevas, buvę „Jukos“ vadovai, jau septynerius metus kalinami Rusijoje; lietuvis Vytautas Paluckas, kenčiantis pragaru vadinamame Meksikos kalėjime – tai tik mažas fragmentas ilgo sąrašo žmonių, apie kurių persekiojimą, kalinimą, kankinimą, teisių pažeidimus kalbu iš aukštos Europos Parlamento tribūnos, rengiu klausymus, konferencijas Strasbūre ir Briuselyje, rašau laiškus žmogaus teises pažeidžiančių valstybių vadovams, susitinku su teisiamųjų ar persekiojamųjų motinomis, šeimomis, rašau paramos jiems laiškus, remiu visais įmanomais būdais.

Ginu ir tautines mažumas – čečėnus, ingušus, nes matau, kad Rusijoje vykdoma Kaukazo tautų asimiliacijos politika (jie turi ištirpti didžiojoje Rusijoje), tiesioginis fizinis jų naikinimas, provokuojant etninius ir religinius konfliktus, nesigailint net vaikų ir moterų, neabejotinai turės neigiamų pasekmių ir Lietuvai.

Esu Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio vicepirmininkė. Šis pakomitetis priklauso EP Užsienio reikalų komitetui, jo veiklos kryptys apibrėžiamos Užsienio reikalų komiteto įgaliojimų skirsnio 5 dalyje, kurioje nurodomos pakomitečio atsakomybės ribos: „klausimai, susiję su žmonių teisėmis, mažumų apsauga ir demokratinių vertybių skatinimu trečiosiose šalyse. Šioje srityje Komitetui (Užsienio reikalų komitetui – L.A.) padeda Žmogaus teisių pakomitetis“.

Taigi, Žmogaus teisių pakomitečio dėmesio objektas ir atsakomybės sritis – žmogaus teisės už ES ribų. Šią savaitę baigiau rengti EP metinio pranešimo apie žmogaus teisių ir demokratijos padėtį visame pasaulyje 2008-2009 metais pirmąjį variantą (projektą), kuris dabar bus verčiamas į visas oficialias ES kalbas, svarstomas EP komitetuose, o metų pabaigoje dėl jo balsuos visas Europos Parlamentas. Nors ES valstybės narės nėra šios ataskaitos objektas, tačiau aštriausias problemas paminėsime, atkreipsime į jas dėmesį.

Ir dar: svarbu žinoti, kad žmogaus teisėmis ES viduje, ES valstybėse narėse, taip pat ir Lietuvoje rūpinasi kitas Europos Parlamento komitetas – Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas, kuriame darbuojasi net trys Lietuvos atstovai: socdemė Vilija Blinkevičiūtė (tikroji komiteto narė), liberalas Leonidas Donskis (pavaduojantis narys) ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Valdemar Tomaševski (tikrasis narys).

Tačiau nemanykite, kad tokiu būdu atsiriboju nuo žmogaus teisių problemų Lietuvoje ar tiesiog nesidomiu, kaip šios problemos atrodo, kaip jos sprendžiamos Lietuvoje ar visoje ES. Taip nėra! Pirmiausiai todėl, kad prieš kritikuojant kitus (šiuo atveju – kitas valstybes, kurios nėra ES narės), reikalaujant gerbti žmogaus teises ir laikytis demokratijos taisyklių, pirmiau reikia susitvarkyti savame kieme. Dvigubų standartų būti negali. Kita vertus, esu Lietuvos pilietė, gyvenu Lietuvoje, todėl visos problemos, tame tarpe ir žmogaus teisių reikalai, man labai rūpi.

Dirbdama Žmogaus teisių pakomitetyje bendrauju su daugybe nevyriausybinių, žmogaus teises ginančių organizacijų kiekvieną savaitę – beveik kasdien. Daugelis jų žino mano kontaktinius telefonus, el. pašto adresus, kas savaitę rašo ir skambina, su daugeliu susitinku ilgesniems ar trumpesniems pokalbiams Europos Parlamente. Be to, kiekviename mūsų pakomitečio posėdyje dalyvauja žmogaus teisių gynėjai iš įvairių šalių, tarptautinį pripažinimą turinčių žmogaus teisių organizacijų – Amnesty International, Human Rights Watch ir kt. – atstovai. Apskritai, mūsų pakomitečio posėdžiai neįsivaizduojami be žmogaus teisių gynėjų dalyvavimo: jie mums rašo, kalba posėdžiuose, jie yra pagrindiniai mūsų ekspertai.

Visada, kai su pakomitečio misija vykstame į kitas šalis, ten susitinkame su žmogaus teisių gynėjais, ir pokalbių su jais būna daugiau nei su valdžios atstovais. Net nuvykusi į Ženevą, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybą (praėjusių metų pradžioje Europos Parlamentas didele balsų dauguma priėmė mano parengtą pranešimą ir rezoliuciją apie šią organizaciją ir ES vaidmenį joje) susitinku su daugeliu žmogaus teisių gynėjų, kurie stebi JT Žmogaus teisių tarybos darbą, pagal galimybes įtakoja šios tarpvyriausybinės organizacijos sprendimus. Ši taisyklė – remtis iš nevyriausybinių organizacijų, žmogaus teisių gynėjų gauta informacija - galioja ir mums vykdant misiją Rusijoje, ir Niujorke, JT Generalinėje Asamblėjoje ar Trečiajame komitete.

Per paskutinius dvejus metus kaip EP narei, dirbančiai žmogaus teisių srityje, teko lankytis tokiose šalyse kaip Baltarusija, Meksika, Kinija, Kolumbija, Taivanas ir visai neseniai – Rusijoje. Visos šios misijos buvo nelengvos, nes mano pagrindinė tema buvo žmogaus teisės ir laisvės, demokratijos padėtis. Apie tai turėjau kalbėti su valstybių prezidentais, parlamentų vadovais, ministrais, taip pat universitetų bendruomenėmis, žurnalistais. Patikėkite, kalbėti apie žmogaus teises minėtose šalyse – labai nelengva užduotis, nes visose yra rimtų žmogaus teisių pažeidimų. Valdžia, kuri už tai atsakinga, paprastai užima gynybinę poziciją. Mūsų sąjungininkai –nevyriausybinės organizacijos, žmogaus teisių gynėjai, kurių dauguma veikia, rizikuodami ne tik savo asmeniniu saugumu, laisve ir gyvybe, bet ir savo šeimų narių, tėvų ir vaikų gyvybe, sveikata ir gerbūviu.

Atskaitos taškas - Lietuva, mūsų bendras patyrimas

Visos Lietuvos problemos, tame tarpe ir žmogaus teisių, demokratinių laisvių srityje man svarbios jau todėl, kad tai – Lietuvos problemos. Man Lietuva buvo, yra ir bus ne tik atskaitos taškas, bet ir pirmutinės svarbos valstybė, taip pat – konkretus pavyzdys, patyrimas.

Apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje esu ne kartą rašiusi, kalbėjusi per Lietuvos radiją, „Žinių radiją“, radiją FM99, televizijas. Rašau savo tinklaraštyje, kurio įrašus skelbia ir kai kurie kiti portalai. Siūlau paskaityti mano tinklaraštyje: Apie žmogaus teises. Pirmoji dalis (2010 01 29 įrašas), įrašų žmogaus teisių temomis ten rasite ir daugiau.

Naudojuosi visomis prieinamomis tribūnomis, ir čia turiu pasakyti, kad didžiosioms televizijoms žmogaus teisės yra ne pirmaeilės ir net ne antraeilės svarbos dalykas. Žmogaus teisės - labai toli pasirenkamų temų sąraše, jo gale. Nes, sako jie, liaudis – kaip visais laikais – ištroškusi tik duonos ir žaidimų…

Gal ir taip, kol kuris nors negauna per kepurę ir neima garsiai rėkti: mūsiškius muša! O juk, kaip mane mokė mano senas profesorius, pirmiausia muša tuos, kurie skrybėlėti, paskui – akiniuotus, o paskui – visus iš eilės. Nenori gauti į kailį pats, nori apsaugoti savo garbę ir žmogiškąjį orumą - gink kiekvieną, kurį muša, antraip ateis ir tavo eilė – štai tokia yra paprasta liaudiška išmintis, iškalbingesnė ir dažnai naudingesnė nei dešimtys tarptautinių konvencijų, kurias valstybių vadovai pasirašo, parlamentai ratifikuoja ir …apie jas pamiršta. 

Lietuvoje labai pasigendu ne butaforinės, fasadinės, bet tikros, nuoširdžios pagarbos žmogui. Pasigendu tikros pagarbos demokratijos ir tolerancijos vertybėms, kurios šimtmečius buvo Lietuvos valstybės vizitinė kortelė. Pasigendu aukštesnės politinės ir bendrosios kultūros, atlaidumo. Pas mus daug įvairiomis formomis pasireiškiančio provincialumo.

Štai, atrodo, jau turėtume būti pripratę prie juodaodžių, bet pasiklausykite gatvėse komentarų jų adresu, pastebėkite mūsiškių mimikas. Tam nereikia net į atokesnį kaimą nuvažiuoti (daugelis ten gyvenančiųjų juodaodžio dar ir matę nėra, gal tik per televizorių), pakanka miestų gatvėmis pasivaikščioti.

Dar vienas iškalbingas pavyzdys – romai, jų integracijos į visuomenę problemų sprendimo būdai Lietuvoje. Žinau, kad daugelis norėsite replikuoti: kam čia apie Lietuvą kalbėti, pasižiūrėkite, ką ne tik kalba, bet ir daro Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy: policijai, migracijos tarnyboms nurodyta deportuoti atgal į Rumuniją Prancūzijon iš tos šalies geresnio gyvenimo ieškoti atvykusius romus.

Visos Europos televizorių ekranuose – margaspalviai romių sijonai, vargana manta, tempiama vežimėliuose, ant rankų - maži vaikai. Degančios akys, pikti žodžiai. Susijaudinusi mano kolegė europarlamentarė iš Vengrijos Livia Jaroka – žavinga jauna romė, aktyvi europarlamentarė, antrą kadenciją - mano kolegė ne tik apskritai Europos Parlamente, bet ir mano politinėje šeimoje, frakcijoje. Laisvai kalbanti angliškai, aktyvi, darbšti, pasižyminti puikia logika.

...Nepatiko man tie vaizdai per televiziją. Nepatiko ir pono Sarkozy politika. Pirmiausia todėl, kad žmonės deportuojami etniniu pagrindu, t.y. todėl, kad jie romai. Nekreipiant dėmesio, kad jie atvyko iš Rumunijos, yra ES valstybės narės piliečiai. Represijų prieš romus prieš keletą metų buvo ėmęsis ir Italijos premjeras, garsusis Silvio Berlusconi, bet buvo supeiktas ir sustabdytas.

Nebūkite tokie tikri, ponai, nes paskaičius kai kurių mitingų, šiais metais vykusių D. Britanijoje, lozungus, plakatus (nukreiptus apskritai prieš kitataučius, taigi, ir prieš lietuvius), taip pat pastarosios savaitės publikacijas apie lietuvius Rytų Londone, kurie, tapę sukčių aukomis, anglų spaudoje pristatomi kaip namų ir butų vagys, pavojingi, peiliais ginkluoti senukų ar vienišų motinų būstų grobėjai, bent jau mane verčia suklusti.

Ar didelį skirtumą matote tarp šio britų spaudoje nupiešto lietuvių portreto ir tų stereotipų, kurie gajūs Lietuvoje, kalbant apie romus? Visi puikiai žinome: absoliuti dauguma lietuvių nenori, kad jų kaimynystėje įsikurtų ir gyventų romų šeima.

O Lietuvos Radžis dainuoja: „jei turi čigono širdį, nieks prie stalo nepakvies...“ Lietuvos moterys – ir jaunos, ir vyresnės – nuoširdžiai ploja jam, myli Radžį ir slapta gailisi jo, nes visi puikiai žino: viskas, apie ką jis dainuoja toje dainoje, yra tiesa. Tiksliau – tiesa yra daug liūdnesnė.

Kalbant apie romų integraciją į visuomenę Europos Sąjungoje tikrai yra gerų pavyzdžių. Pirmoji eilėje – Ispanija, skirianti romų integracijai daug dėmesio, garsėjanti ir vykdomų programų gausa, ir finansavimo apimtimis.

Programos, skirtos romų švietimui, integracijai į darbo rinką veikia tikrai efektyviai: tik 5 proc. Ispanijos romų gyvena skurdžiai, o jų toje šalyje yra net 700 tūkstančių. Ispanijos romai nebegyvena taboruose.

Taborų gyventojai – naujieji imigrantai, t.y. romai, atvykę iš Rumunijos ir Bulgarijos, kurių būvis, gyvenimas, kaip ir daugumos naujųjų imigrantų, yra gerokai skurdesnis. Bet ir su jais dirbama, stengiamasi suteikti pagalbą.

Kitais metais ES pirmininkausianti Vengrija, kuriai vadovauja centro dešiniųjų vyriausybė, jau paskelbė, kad jos pirmininkavimo metu vienas prioritetų bus ES strategijos romų padėčiai pagerinti parengimas. Tai reikš ir programas romų integracijai pagerinti, ir didesnį finansavimą romams skirtiems projektams. Lietuva negalės likti nuošalyje, namų darbus teks padaryti ir mums.

Nežinau, kaip Jums, bet man nesimpatiškos ir nepriimtinos bet kokios homofobijos išraiškos. Kai žeminami, visuomenės atstumtaisiais, raupsuotaisiais skelbiami žmonės, jų grupės tik todėl, kad jie yra kitokie. Kitos kultūros, kitokios odos spalvos. Iš svetur atvykę, kalbantys mums nesuprantama kalba ir t.t.

Koks būna tokio elgesio, tokios politikos rezultatas, žmonija puikiai žino. Kas nežinote, skaitykite šio straipsnio pavadinimą.